Nors man jau 60 metų, stengiuosi gyventi aktyviai – kartais išvykstu į sanatoriją, kartais praleidžiu kelias dienas su senomis draugėmis. Namai manęs nesulaiko – su vyru jau seniai išsiskyriau, vaikai užaugo ir sukūrė savo šeimas. Abi dukros išvyko į kitus miestus pas savo vyrus, o sūnus liko netoliese.
Gyvenu viena. Kadaise siūliau sūnui su marčia apsigyventi pas mane, bet jie atsisakė. Nuomotis atskirą būstą jiems per brangu, todėl sūnus apsigyveno pas žmonos motiną. Žinoma, dažnai lankytis pas uošvę nepatogu, bet tai jų pasirinkimas. O aš džiaugiuosi laisve – keliauju, ilsisiu, lankau draugus.
Kai išvykstu, raktus nuo buto palieku marčiai. Taip jaučiuosi ramiau – ji gali ateiti, palaistyti gėles, pasižiūrėti, ar viskas tvarkoje. Marti neprieštaravo, jai nesunku, o man taip patogu. Taip tęsėsi ilgą laiką, kol vieną dieną, viešėdama pas sūnų per šventinį vakarą, pastebėjau pažįstamą salotinę.
Ne visas savo lėkštes gerai prisimenu, bet šią salotinę žinojau tikrai – ji buvo mano dukros kraičio dalis, o po jos išvykimo liko pas mane. Iš pradžių nieko nesakiau – gal tiesiog atsitiktinumas, juk daug kas gali turėti panašius indus. Tačiau vėliau, apsilankiusi marčios virtuvėje, pamačiau lėkštes, visiškai identiškas toms, kurios stovėjo mano sekcijoje.
Grįžusi namo nusprendžiau patikrinti – galbūt viskas tik sutapimas? Tačiau ne – mano įtarimai pasitvirtino: lentynose trūko kelių lėkščių, o ir salotinės, kurią atpažinau pas sūnų, nebebuvo.
Labai supykau. Juk pasitikėjau marčia, palikdavau jai raktus, o ji be mano leidimo pasiimdavo mano daiktus! Net jei jai kažko būtų reikėję – galėjo tiesiog paprašyti, man juk negaila. Bet elgtis taip, už nugaros – tai jau vagystė!
Paskambinau dukrai, viską papasakojau. Ji bandė mane nuraminti, sakydama, kad ne tik marti, bet ir mano sūnus valgo iš šių indų. Tačiau man nuo to ne lengviau! Čia esmė ne lėkštėse, o požiūryje.
Nesinorėjo kelti skandalo ir gadinti santykių, bet savo išvadas padariau. Dabar, kai išvykstu, raktus palieku kaimynei. Taip bus saugiau.
