Ieva dažnai girdi iš draugių, kad jai neįtikėtinai pasisekė su anyta. Moteris tikrai stengiasi padėti jaunai šeimai, o ateityje, kai atsiras vaikas, jos pagalba taps dar vertingesnė.
Prieš penkerius metus Ieva ištekėjo už Pauliaus, ir pirmuosius metus jie gyveno jo mamos bute Vilniuje. Nors šis laikotarpis nebuvo siaubingas – anyta priėmė Ievą palankiai, barniai tarp jų nekildavo, o namų ruošos darbais dalijosi – asmeninės erdvės jaunai porai vis dėlto trūko. Anyta galėjo bet kada įeiti į jų kambarį be leidimo, perstatyti daiktus pagal savo supratimą ir vėliau priekaištauti Ievai, kad jai tenka nuolat palaikyti tvarką už kitus.
Kai sutuoktiniai pagaliau įsigijo savo būstą Kaune ir persikėlė, gyvenimas tapo daug ramesnis. Susitikimai su anyta buvo suplanuoti ir vykdavo tik savaitgaliais.
Tačiau ramybė truko vos metus. Vieną dieną anyta pareiškė, kad nori persikelti arčiau vaikų – kaimynystėje parduodamas geras butas, o ji trokšta būti šalia ir padėti šeimai. Ieva ir Paulius nebuvo sužavėti šia idėja, tačiau padėjo įsigyti būstą ir organizavo persikraustymą.
Nuo tada jų įprastas gyvenimas sugriuvo. Anyta paprašė sūnaus buto raktų ir dabar atvyksta kada tik panorėjusi, net nepranešusi iš anksto. Ieva grįžta iš darbo ir randa anytą gaminančią vakarienę jų virtuvėje. Be to, moteris jaučiasi turinti teisę „pamokyti“ jauną porą, kaip tvarkyti buitį, prisidengdama rūpesčiu.
Tačiau labiausiai erzina visiškas asmeninės erdvės nebuvimas. Anyta be leidimo užeina į sutuoktinių miegamąjį, skalbia Ievos apatinius drabužius, o savaitgalio rytais gali pažadinti septintą valandą ryto su lėkšte šviežių blynų – nes šaltus valgyti neskanu.
Pauliaus toks mamos rūpestis visiškai netrikdo – jam smagu, kad mama šalia ir padeda. Tačiau Ieva vis labiau jaučia, kad jų šeimos ribos nyksta.
Kaip švelniai, bet tvirtai paaiškinti anytai, kad jos dalyvavimas jų gyvenime turėtų turėti ribas? Kaip parodyti, jog ji yra laukiama viešnia, bet vis dėlto tik viešnia, ir turėtų elgtis atitinkamai?
