Kai Mantas atėjo dirbti į mūsų įmonę, jis beveik iš karto pradėjo rodyti man dėmesį. Stengiausi nereaguoti, nes jis man nepatiko. Mantas buvo ramus, apgalvotas ir padorus žmogus, tačiau man visada patiko kitokio tipo vyrai. Be to, jis buvo vyresnis už mane net septyniais metais – man buvo 22, o jam jau beveik 30.
Tačiau kai sužinojau, kad jis turi savo butą ir gyvena atskirai nuo tėvų, nusprendžiau į jį pažvelgti kitomis akimis. Netrukus sutikau eiti su juo į pasimatymą.
Neskubėkite manęs smerkti – visada svajojau ištekėti už vyro, turinčio nuosavą būstą, nes pati tokio neturėjau. Į sostinę atsikėliau iš nedidelio miestelio, ir gyvenimas nuomojamame bute manęs visai nežavėjo. Tačiau už Mantą ištekėjau ne vien dėl būsto. Žinoma, tai buvo svarbus faktorius, bet tikrai ne lemiamas.
Laikui bėgant supratau, kad jis – patikimas žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Jis rūpestingas, dėmesingas, atsakingas – būtent toks vyras reikalingas šeimai. Mano artimieji ir draugai iš karto jį pamėgo. Šiandien esame kartu jau ketverius metus, turime sūnų, ir nė karto nepasigailėjau, kad susiejau savo gyvenimą su juo.
Viskas buvo gerai, kol nepasiūliau Mantui susilaukti antrojo vaiko. Mūsų finansinė padėtis buvo stabili, turėjome būstą – kodėl gi negalėtume susilaukti dar vieno mažylio? Ir štai tada paaiškėjo tiesa, apie kurią nė neįtariau.
Pasirodo, butas, kuriame gyvename, visai nepriklauso Mantui, juo labiau mums abiem. Jį nupirko jo tėvai ir įregistravo tėvo vardu. Tokiu būdu jie norėjo apsaugoti sūnų nuo galimų rizikų skyrybų atveju.
Mane šokiravo tai, kad Mantas man to nepasakė anksčiau. Jis slėpė šį faktą visus mūsų bendro gyvenimo metus! Paklausiau jo, kodėl jis manęs apie tai neinformavo, ir jis atsakė, kad tiesiog nemanė, jog tai svarbu. Pasak jo, tėvams tas butas nereikalingas, vadinasi, niekas iš mūsų jo neatims.
Mantas prašė manęs nesijaudinti ir apsimesti, kad nieko nežinau. Jis paaiškino, kad prieš vestuves jo tėvai paprašė jo nesakyti man tiesos. Tačiau jis nesupranta esmės – ne tik aš, bet ir jis pats nėra tikrasis šio būsto savininkas.
O kas, jei mums staiga prireiks parduoti butą, kad galėtume įsigyti namą užmiestyje, kaip visada svajojome? To padaryti negalėsime, nes teisiškai būstas mums nepriklauso.
Mane neramina ir dar viena aplinkybė – Mantas turi vyresnę seserį, kuriai tėvai taip pat nupirko butą. Bet kam jis įregistruotas, net jis pats nežino. O jei tėvai nuspręs atimti mūsų butą ir atiduoti jį dukrai? Arba parduoti, jei jiems prireiktų pinigų? Ką tada daryti?
Kaip galima būti tokiam naiviam ir ramiam? Aš svajoju apie savo namą užmiestyje, apie didelę ir darnią šeimą. Bet kaip kurti planus ir tvarkyti finansus, jei net būstas, kuriame gyveni, tau nepriklauso?
