Aš nieko nesakiau, netgi negirdėjau, ką jos bandė pasakyti ar padaryti. Tiesiog nuėjau, pasiėmiau vandens ir išėjau. Tą pačią dieną mūsų su žmona kambario duryse įtaisiau spyną. Žmonai papasakojau švelnesnę pokalbio versiją – negalėjau nuslėpti. Jos veide atsispindėjo viskas.
Dukra, žinoma, viską papasakojo broliui. Jie abu staiga tapo pernelyg meiliais katinėliais. Tikriausiai jie mus laikė kvailiais, bet mes pagaliau nusikratėme naivumo – supratome daug daugiau nei anksčiau. Peržvelgėme savo santykį su praeities įvykiais.
Vėliau vaikai liovėsi apsimetinėti meiliais. Žmona prisipažino, kad seniai viską pastebėjo, bet tikėjosi, jog jie išaugs. Užaugo, bet tapo gobšiais vartotojais, kuriems gerumas, supratimas, empatija – tuščios sąvokos.
Nuo to įvykio praėjo daugybė metų. Nieks nepasikeitė. Abu vaikai išliko savanaudžiai – dėl savo tikslų pasirengę viskam. Aš negalėjau ilgai taip gyventi. Kai tik sūnui suėjo 18 metų, pardavėme butą. Rajonas buvo puikus – stalininės statybos, aukštos lubos.
Nupirkome jiems dviejų kambarių butą – jie taip džiaugėsi laisve! Tačiau viską įforminau savo vardu. Su žmona nusipirkome žemės sklypą su nebaigtu statyti namu. Per vasarą viską įrengiau. Vaikai nustojo mus sveikinti net švenčių proga – prieš keletą metų dar atsiųsdavo žinutę, dabar tarp mūsų abipusė tyla.
Mes priėmėme sprendimą: dabar mūsų abiejų testamentai skirti vaikų namų naudai. Vaikai nieko negaus po mūsų mirties. Galbūt tada jie pagaliau ką nors supras…
