Per vieną akimirką netekau ir sesers, ir vyro. Man šie žmonės jau neegzistuoja.
Labiausiai šioje situacijoje mane erzina mano mamos reakcija. Ji pripažįsta, kad sesuo „pasielgė blogai“, bet įsižeidžia, kad nenoriu bendrauti su ta išdavike. Mama turi tik vieną argumentą: „Juk jūs nesate svetimos.“ Geriau jau būtume svetimos – tada bent jau taip neskaudėtų.
Su savo jaunesniąja seserimi Agne visada puikiai sutarėme. Žinoma, kartais susipykdavome, bet greitai susitaikydavome. Kuo vyresnės tapome, tuo mažiau tarp mūsų būdavo konfliktų.
Mus skyrė vos vienerių metų amžiaus skirtumas. Todėl visada buvome tame pačiame gyvenimo etape, net turėjome bendrą draugų ratą. Niekada nepastebėjau, kad sesuo bandytų atimti mano vaikiną – mūsų skoniai buvo visiškai skirtingi.
Kai mano gyvenime atsirado Mantas, nedvejodama supažindinau jį su seserimi. Su Agne daug laiko leisdavome kartu, todėl man buvo svarbu, kad Mantas ir Agnė gerai sutartų. Jie greitai rado bendrą kalbą, bet niekada nepastebėjau nieko įtartino.
Susituokėme, apsigyvenome Manto bute. Agnė dažnai mus lankydavo, kartais su savo vaikinu, su kuriuo – kaip maniau – planavo kurti šeimą. Tačiau vėliau jie išsiskyrė, ir sesuo pradėjo ateiti viena.
Nesijaudinau, kai po darbo grįždavau namo ir rasdavau Agnę su Mantu geriančius arbatą virtuvėje. Kas čia keisto? Sesuo atėjo į svečius, manęs nebuvo namie, tad palaukė. Mantas, būdamas mandagus žmogus, pasiūlė jai arbatos. Viskas atrodė normalu, nieko įtartino.
Taip buvo iki tos dienos, kai grįžau namo pačiu netinkamiausiu momentu. Radau vyrą ir seserį tokioje situacijoje, kuri nepaliko jokių abejonių. Net nereikėjo klausti: „Kas čia vyksta?“ Viskas buvo aišku.
Vėliau paaiškėjo, kad jie jau metus „mylėjo vienas kitą“ visomis šio žodžio prasmėmis, susitikinėjo už mano nugaros, o aš nieko nepastebėjau. Bet kas galėjo pagalvoti, kad būtent du artimiausi man žmonės taip pasielgs?
Po to sekė skyrybos ir persikraustymas į nuomojamą butą, nes pas tėvus grįžti nenorėjau. Nenorėjau turėti jokio kontakto nei su seserimi, nei su buvusiu vyru. Iš tėvų sužinojau, kad jie planuoja vestuves ir jau gyvena kartu. Manau, jie puikiai sutars – abu yra verti vienas kito.
Labiausiai šioje situacijoje mane stebina mano mamos požiūris. Žinoma, tam tikra prasme ji sukritikavo Agnės elgesį: „Taip nedaroma, Agne, tai negražu.“ Bet iš manęs reikalauja, kad atnaujinčiau ryšius su seserimi.
Jos pagrindinis argumentas: „Juk jūs nesate svetimos.“ O problema būtent tame, kad mes nesame svetimos. Jei tai būtų buvęs koks nors pašalinis žmogus, taip neskaudėtų. Jie mane ilgai apgaudinėjo, o dabar turėčiau apsimesti, kad nieko neįvyko?
– Juk tai meilė, širdžiai neįsakysi, – bandė mane įtikinti mama.
Jei tai tokia didelė meilė, ji galėjo ateiti ir pasakyti: „Žiūrėk, situacija tokia – aš myliu tavo vyrą, o jis mane, pasikalbėkime, ką su tuo daryti.“ Skaudėtų ir taip, bet bent jau suprasčiau. O dabar jaučiuosi lyg kas būtų mane paniekinęs.
Nesiruošiu pateisinti savo vyro – jis pasielgė kaip paskutinis niekšas. Tačiau niekas manęs neverčia su juo bendrauti. Paprasčiausiai išbraukiau jį iš savo gyvenimo. Jo išdavystė išdegino manyje visus teigiamus jausmus.
Jei mama nesikištų, greičiausiai jau seniai man nebeskaudėtų ir dėl sesers. Bet mama nuolat apie ją primena. Neseniai priekaištavo, kad nepasveikinau Agnės su gimtadieniu – jos nuomone, tai mažų mažiausiai nemandagu. Taip, nemandagu. O miegoti su sesers vyru – labai padoru?
Mama vis dar nesupranta, kad problema ne tame, jog mano sesuo „atėmė“ vyrą. Jei jis nebūtų norėjęs, niekas jo nebūtų atėmęs. Problema ta, kad ji be sąžinės graužaties miegojo su mano vyru mano namuose, o paskui žiūrėjo man į akis ir apsimetė, kad viskas gerai. Tai tikra išdavystė. Ir to aš neketinu atleisti.
