Uošvė pasirinko kates vietoj mūsų – ir aš nežinau, kaip į tai reaguoti
Kai su Auguste susituokėme, neturėjome savo būsto, todėl kuriam laikui apsigyvenome pas jos motiną – Eleną Petrauskienę. Mano tėvai gyveno kitame mieste, o mano darbas buvo čia, tad pasirinkimo mes praktiškai neturėjome.
Iš pradžių viskas buvo gerai, ypač gimus vaikams. Uošvė mums daug padėjo, už ką buvau jai labai dėkingas. Tačiau laikui bėgant situacija pradėjo nevaldomai blogėti. Elena Petrauskienė tiesiog dievina kates, o vieną dieną į mūsų ir taip mažą butą ji parsinešė dar dvi naujas augintines.
Dabar visur pilna kailio, kvapas namuose nepakenčiamas, o mano batai nuolat tampa šių „mielų padarėlių“ auka. Vaikai kenčia – jaunesniajam net prasidėjo alerginės reakcijos, bet uošvė visa tai laikė smulkmenomis.
Auguste ilgai kentėjo, tačiau vieną dieną jos kantrybė išseko. Ji tiesiai šviesiai pasakė motinai:
– Arba mes, arba tavo katės!
Tikėjausi audringos reakcijos, gal ginčo ar bent jau bandymo rasti kompromisą. Tačiau Elena Petrauskienė ramiai atsakė:
– Na ką gi, vadinasi, jums metas ieškotis savo būsto. Katės man kaip vaikai, jų neatsisakysiu.
Buvome apstulbę. Mus tiesiog paprašė išsikraustyti dėl šių pūkuotų gyvūnų!
Dabar su Auguste svarstome, ką daryti toliau. Galbūt mes iš tiesų perlenkėme lazdą? O gal normalu – gyvūnus laikyti svarbesniais už šeimą?
