Aistė visada įsivaizdavo savo vestuvių dieną kaip pasaką. Viskas turėjo būti tobulai: švelni suknelė, svečių šypsenos, laimingas jaunikis šalia. Tačiau nuo pat ryto kažkas nepavyko.
Pirma, makiažo meistras, kurį ji pasirinko remdamasi puikiais atsiliepimais, atsisakė atvykti. Tada jaunikis įstrigo spūstyje, ir ji turėjo važiuoti į civilinės būklos skyrių su tėvais. Ir dar ta nelaiminga juodoji katė, kuri perbėgo per kelią…
— Mama, galbūt tai ženklas? Galbūt nereikėtų vedintis? — Aistė nervingai kramtė lūpas.
— Dukra, nedaryk išgalvotų dalykų. Katės tiesiog užsiima savo reikalais. Jei myli Egidijaus, nereikia per daug rūpintis dėl smulkmenų.
Bet kai fotografas pranešė, kad negalės atvykti dėl sulaužytos kameros, Aistė vos pradėjo verkti. Atrodė, kad visa diena susirinko prieš ją.
Tačiau viskas pasikeitė, kai ji pamatė mylimąjį. Egidijus pažvelgė į ją su tokia meile, kad visos nelaimės atsiliko antrame plane. Ji nusiramino, suvokdama, kad svarbiausia – jie kartu.
Staiga uošvės balsas persmelkė orą, tarsi ledo vėjas:
— Jūsų giminė net neįnešė nė vienos grivnos į vestuves! Jie čia – nepageidaujami!
Aistė sustojo. Ji žvelgė į motinos veidą, kuri tyloje glaudė tėvo ranką. Jie nieko nesakė, tik tyliai apsisuko ir ėjo link išėjimo.
Ji laukė Egidijaus reakcijos. Norėjo, kad jis atsistotų jos pusėje, pasakytų, kad tai tik nesusipratimas. Bet jis tychojo. Jis stovėjo šalia ir… tychojo.
Svečiai šaukė „Kartku!“, bet jos širdyje nebuvo jokio džiaugsmo. Ji pažvelgė į savo jaunikį. Jis ruošėsi ją pabučiuoti, lyg nieko nebūtų įvykę. Ir tuo momentu ji suprato: suklydusi. Savo pasirinkime, savo svajonėse, savo pasitikėjime žmogumi, kuris jos nesugebėjo apsaugoti.
Aistė apsisuko ir išbėgo iš restorano. Egidijus net nepabandė ją sustabdyti.
Lauke jos laukė tėvų automobilis. Mama skubėjo pas ją, apkabino ir nuvalydama ašaras nuo jos veido.
— Dukra, pagalvok. Galbūt verta grįžti? — šnabždėjo ji.
— Mama, o ką toliau? Ar turiu gyventi šeimoje, kur mane nužeminama? Laukti, kol privers mane būti „patogia“ žmona? Ne, mama. Aš padariau savo pasirinkimą.
Už nugaros pasigirdo Egidijaus balsas. Jis stovėjo abejojant, bandydamas rasti žodžių.
— Aiste, nei daryk iš to tragedijos. Tai tik pinigai. Ar tik dėl to verta griauti mūsų ateitį?
Ji nusiėmė sužadėtuvių žiedą ir pasiūlė jį jam.
— Štai tavo „ateitis“. Paimk.
— Aiste, tai blogas ženklas…
Ji kartku pasijuokė. Kiek dar ženklų reikėjo suprasti, kad šis santuoka yra klaida?
— Aš nenoriu būti šios šeimos dalimi. Ačiū, kad laiku atvertėte man akis.
Ji įlipo į automobilį. Tėvas paleido variklį. Kai automobilis pradėjo judėti, ji pirmą kartą per dieną pajuto ramybę.
Po kelių dienų Aistė pateikė prašymą dėl skyrybų. Viskas vyko greitai: nei turto, nei vaikų, nei bendros ateities.
Ir ji nieko neapgailestavo.
