Man 35 metai, vardo nesakysiu – tai visiškai nesvarbu. Rašau ne dėl garbės ar pripažinimo, o tam, kad įspėčiau vyrus: vyrai, niekada neveskite tų, kurių nemylite! Nieko gero iš to neišeis – tik kančios, nusivylimas ir tuštuma, kuri graužia iš vidaus lyg rūdys seną automobilį.
Aš pats tikėjausi, kad viskas susitvarkys, kad „prisitaikysiu ir pamilsiu“. Bet ne… Žmoną gerbiu, vertinu, bet ji man – tik draugė. Kaip moters jos nejaučiu. Ir tai mane žudo kiekvieną dieną.
Anksčiau mano gyvenime buvo kita – Rasa. Dėl jos būčiau galėjęs kalnus nuversti, jūras perplaukti ar net paskutinį centą atiduoti. Pamenu, pardaviau savo seną „Volkswageną“, kad nupirkčiau jai raudoną kabrioletą – jos svajonę, kurios ji taip aistringai geidė. Kartu atidarėme nedidelę dviračių parduotuvę Palangoje – mums abiem tai buvo tarsi mažas rojus, kuriame galėjome būti savimi. Ji buvo ugnis – keliautoja, nuolat ieškanti nuotykių, temperamentinga lyg audra. Mes buvome puiki pora, tarsi du vėjo gūsiai, susiliejantys į vieną sūkurį. Aštuonerius metus gyvenome kartu – civilinė santuoka, be jokių antspaudų pase. Kitokio gyvenimo šalia kitos moters net neįsivaizdavau. Galiausiai pasipiršau jai – su žiedu, keliais ant žemės, visa širdimi. Ji nei tarė „taip“, nei „ne“. Tiesiog vieną dieną, stovėdama prie lango su kavos puodeliu rankoje, šaltai tarė: „Aš išeinu. Susiradau kitą. Keliamės į Madeirą.“ Tą akimirką mano pasaulis sugriuvo – tarsi žemė prasivėrė po kojomis.
Žmonės sako, kad vyrai neverkia. Gal ir tiesa, bet skausmas, kurį jaučiau, buvo toks stiprus, kad net oras atrodė per sunkus kvėpuoti. Metus gyvenau tarsi šešėlis – mechaniškai kėliausi, dirbau, valgiau, miegojau. Savaitgaliais sėdėdavau namelyje prie ežero, spoksodamas į vandenį, ir nežinodavau, ką su savimi daryti. Tas tuštumos jausmas buvo toks gilus, kad net dabar, prisiminus, širdis suvirpa.
Po viso to vedžiau moterį, kurią laikiau tik drauge – ją pavadinsiu Lina. Meilės jai nejaučiau ir nejaučiu iki šiol. Santuokoje esame vos metus, bet pažįstami jau seniai. Dar kai buvau su Rasa, su Lina kartu dalyvaudavome bėgimo varžybose Vilniuje. Tuo metu ji buvo ištekėjusi už kito vyro. Negaliu sakyti, kad buvome artimi – tiesiog draugiškai šnekučiuodavomės, bet jau tada mačiau, kad jos akys kartais per ilgai užsibūdavo ant manęs.
Vėliau, po skaudžios skyrybų su Rasa žaizdos, netyčia sutikau Liną troleibuse Kaune. Nuėjome į kavinę, gėrėme juodą kavą, o aš liejau jai savo širdgėlą. Nuo tada ji pradėjo man skambinti – kartais paklausdavo, kaip laikausi, kartais tiesiog šiaip šnektelėdavome. Pamažu ėmėme susitikinėti dažniau: kavinės, kinas, net teatro spektakliai. Bendravome kaip draugai – lengvai, be įtampos.
Vieną vakarą paskambino ir tarė: „Aš dabar laisva. išsiskyriau.“ Po šių žodžių jos dėmesys tapo akivaizdesnis, atkaklesnis. Ji ėmė rodyti iniciatyvą, o aš… na, nesipriešinau. Tiesą sakant, tuo metu buvau per daug pavargęs kovoti su bet kuo. Lina – nuostabi moteris: graži, protinga, rami, patikima. Ji trokšta stabilumo – namų su vaikais, šunimi, ramiomis vakarienėmis prie židinio. Aš to nesmerkiu, bet mano siela kitokia. Man reikia spontaniškumo, adrenalino! Galiu per penkias minutes susikrauti kuprinę ir išlėkti į Norvegijos fiordus ar Maroko dykumas. O ji… Jai reikia plano, pasiruošimo, tvarkos. Visur ir visada. Dabar man atrodo, kad iš pradžių ji tiesiog vaidino – stengėsi prisitaikyti prie manęs, būti tuo, kuo aš norėčiau ją matyti. Bet kaukės ilgai neišlaikysi. Jos tikroji prigimtis išlindo, o aš likau stovėti kryžkelėje, nežinodamas, ką daryti.
Esu jai dėkingas – be galo dėkingas. Ji ištraukė mane iš tos juodos depresijos duobės, kai jaučiausi tarsi gyvas numirėlis. Bet niekas manęs nevertė žengti toliau – pats sutikau, pats peržengiau draugystės ribą. Dabar sėdžiu prie virtuvės stalo, žiūriu į ją, ruošiančią vakarienę, ir klausiu savęs: kaip gyventi toliau? Kaip apsimetinėti, kad viskas gerai, kai širdis tyli, o viduje – tik tuštuma?
Lina – gera moteris. Ji nenusipelnė būti apgaudinėjama mano abejingumu. Bet ką daryti, kai meilės nėra ir, atrodo, niekada nebus? Aš nenoriu jos įskaudinti, nenoriu matyti jos akyse nusivylimo ar ašarų. Tačiau kiek ilgai dar tempsiu šią santuokos iliuziją? Dieną, savaitę, metus? Kiekvieną kartą, kai ji šypsosi man ar glaudžiasi prie manęs, jaučiu kaltę – lyg būčiau aktorius, vaidinantis rolę, kurios nekenčia. Ar verta taip gyventi – dėl jos, dėl ramybės, dėl visuomenės akių? Nežinau. Bet žinau, kad šis vidinis konfliktas mane pamažu naikina.
Gal kada nors rasiu atsakymą. O gal liksiu įstrigęs šioje pilkoje zonoje tarp draugystės ir pareigos. Tik viena aišku – vyrai, klausykite mano žodžių: neveskite, jei širdis tyli. Nes meilės nebuvimas santuokoje – tai lėta, tyli mirtis, kurios niekam nelinkiu.
