– Nieku gyvu! Siuzi vyks su mumis! Ji mano šuo, mano! – berniuko balsas drebėjo nuo ašarų, bet jame skambėjo neviltis. Marija dar niekada nebuvo girdėjusi, kad kas nors taip šauktų. Tai nebuvo užsispyrimas – tai buvo širdies šauksmas, sklidinas skausmo, kuris per dešimt jo gyvenimo metų tapo įprastu.
Ji atsargiai žengė į priekį, ištiesė rankas, bet Pėteris atsitraukė, susigūždamas ant lovos. Jis nenorėjo klausytis. Nenorėjo suprasti, kad Siuzi jau nebeliko šalia.
Marija žinojo, ką daryti – tiesiog laukti. Suteikti jam laiko. Ji negalėjo išgydyti visų jo žaizdų per vieną dieną, bet galėjo būti šalia.
Tą naktį Pėteris vėl šaukė.
Kurtinantys, pikti šauksmai tamsoje… Kažkas apvertė stalą – skambėjo dūžtančių indų garsas, riksmų aidai. Oras buvo sunkus, persunktas baimės ir pigaus alkoholio kvapo. Viskas drebėjo: sienos, grindys, lubos, oras, pati širdis.
Viskas drebėjo tiek išorėje, tiek viduje.
Bet staiga šalia atsirado kažkas didelio ir pūkuoto. Tai šildė, gaubė savo švelnumu, lyg saugodama nuo viso to siaubo. Iš baimės stipriai užmerktos akys pamažu atsipalaidavo. Norėjosi miego…
O paskui – vėl garsiai. Nebuvo kur bėgti. Nebuvo kam padėti. Tik šaltos, purvinos grindys.
Baisu. Labai baisu…
Iš vaikų kambario pasigirdo ilgas klyksmas. Marija, vos atsigavusi iš miego, puolė pas berniuką.
Pėteris gulėjo, sustingęs, įsmeigęs žvilgsnį į lubas, visas drebėdamas. Ašaros tekėjo jo skruostais, bet jis neištarė nė garso.
– Aš čia, brangusis, ššš… – Marija atsisėdo ant lovos krašto ir švelniai perbraukė jo susivėlusius plaukus.
Jis nereagavo. Kaip visada.
Naktinės lemputės šviesa atsispindėjo jo blizgančiose akyse, tačiau žvilgsnis liko tuščias.
Jau mėnuo, kai ji su vyru įsivaikino Pėterį. Jie iškart jį pamilo, nepaisant to, kad berniukas buvo užsidaręs, baikštus, lyg visada lauktų smūgio, nors čia jo niekas niekada nepalies.
Marija žinojo, kaip sunku išmokti pasitikėti. Kaip sudėtinga patikėti, kad gali būti kitaip.
– Vėl sapnavai blogą sapną? – ji tyliai paklausė, tikėdamasi atsakymo.
Pėteris tylėjo.
– Tu gali man viską papasakoti. Aš suprasiu.
Jis nusisuko į sieną ir užsitraukė antklodę iki smakro. Dar vienas bandymas suartėti baigėsi nesėkme.
Marija dar kurį laiką pasėdėjo, paglostė jam petį, tada tyliai pakilo.
– Čia nieko nėra, tik mes. Miegok ramiai, – pasakė jau prie durų.
Tyla.
Bet po sekundės…
– Būtent, kad nėra…
Marija sustingo. Atsigręžė.
– Ką sakei, mielasis?
Iš po antklodės pasigirdo tylus šniurkštimas:
– Čia nieko nėra. Nėra mano šuns…
Ji atsargiai žengė arčiau. Pėteris nosį nusivalė rankove ir, truputį mikčiodamas, pradėjo pasakoti.
Tai buvo ilgiausia jo kalba per mėnesį.
Jis papasakojo apie Siuzi – didelį, gerą šunį, kuris visada buvo šalia. Kuris saugojo, šildė, ramino. Siuzi nebijojo riksmų, nesislėpė, kaip jis. Ji visada likdavo šalia.
– Aš su ja miegodavau. Ji mane saugojo nuo… jų, – Pėteris vėl sustojo. Jis niekada nesakė „tėvai“.
Marija tylėjo. Tik klausėsi.
– O tada jie pasakė, kad jos nebebus, – jo balsas užlūžo. – Ir aš negalėjau jos išgelbėti…
Ji pajuto, kaip širdį suspaudė skausmas. Jis buvo toks mažas. O jau tiek iškentėjo.
Marija atsiklaupė prie lovos ir stipriai apkabino berniuką, net jei jis to nesitikėjo.
– Atsiprašau, – sušnabždėjo ji.
Pėteris neatsakė. Bet ir neatsitraukė.
Kitą rytą Marija paskambino Domui. Jis ilgai tylėjo kitame laido gale, tada atsiduso ir tyliai tarė:
– Manau, pas mus dar yra vietos vienam šeimos nariui.
Tą pačią dieną jie nuvyko į prieglaudą.
Pėteris nežinojo, kur jį veža. Jis paniuręs sėdėjo galinėje sėdynėje, kol mašina sustojo. Tada pakėlė galvą ir pamatė iškabą.
– Prieglauda? – jo balsas buvo nustebęs ir nepatiklus.
– Pažiūrėkim, – Marija paėmė jį už rankos.
Jis neatitraukė savo rankos. O po valandos, sėdėdamas ant grindų tarp dešimčių šunų, jis staiga nusišypsojo.
Priešais jį stovėjo pūkuotas šuo su geromis rudomis akimis. Jis atsargiai palinko prie berniuko ir nulaižė jam skruostą.
Pėteris tyliai aiktelėjo.
Marija pajuto, kaip širdyje tapo šilčiau.
O vakare, pirmą kartą per mėnesį, vaikų kambaryje nepasigirdo nė vieno klyksmo. Tik tylus berniuko kvėpavimas, susirangiusio į kamuoliuką, ir šalia – šiltas kailinis kamuoliukas.
Kur šilta.
