Istorija, berods, paprasta – apie vyrą ir žmoną, su sena kaip pasaulis problema – išgyveno santuokoje 30 metų, o vyras imk, ir pasakyk – kaip jis ilgisi tos jaunos, 20-metės žmonos ir to prarasto būties lengvumo, kuris ištirpo šeimyninio gyvenimo buityje.
Atseit, tais laikais buvo viskas – laimė, linksmybės, jauna ir graži moteris šalia – kodėl gi nesusigrąžinus to dabar, kai jam 40+? (moterį, žinoma, pakeisti į kitą, 20-metę – kaip gi kitaip?) Istorija tai gal ir sena, bet moters reakcija visai nestandartinė. Ji nepradėjo šaukti, piktintis, o ramiai išklausė. Pripažino, kad, pagal logišką seką, tu, brangusis, gali susirasti sau jauną, gražią, linksmą 20-metę. Ilgiesi jaunystės? Prašom!
Tik tada reiks ir prie viso kito grįžti – tu, turbūt, pamiršai, bet sėkmingas verslas ir gerbūvis buvo ne visada- aš su malonumu sugrąžinsiu tau tą malonumą, kai tu važinėjai ne džipu, o Žiguliais, nevalgei lašišos pietums, o tik šprotus iš skardinės – puiku, tiesa?
Užtai kokia laisvė!
