Prieš trejus metus nusprendžiau ištekėti. Kadangi mano vyras Mantas dažnai išvyksta į komandiruotes, retai matomės. Vis dėlto, net ir būdami atskirai, mes labai mylime vienas kitą ir niekada nesipykstame.
Mano mama Irena ir anyta Aldona visur man padėjo, nes žinojo, kad vaiko priežiūra guls vien tik ant mano pečių. Jos abi buvo tvirtai įsitikinusios, kad viena to neįveiksiu, nors aš su tuo nesutikau. Mama pas mane užeidavo retai, bet dažnai skambindavo, duodama „auksinių patarimų“. Anyta tuo tarpu sėdėdavo mūsų namuose Vilniuje kone kasdien.
Nemaniau, kad tai teisinga, jog Aldona tvarkosi mano erdvėje tarsi savoje. Ji perstatydavo indus virtuvėje, knaisiodavosi po šaldytuvą ir tikrindavo spinteles. Vis dėlto tylėjau ir kentėjau. Kai mano dukrai Rūtai suėjo dveji, nusprendžiau grįžti į darbą. Anyta mielai sutiko prižiūrėti anūkėlę, todėl toks sprendimas visiems buvo patogus.
Tačiau netrukus pastebėjau, kad mano dukra labai pasikeitė. Anksčiau ji džiaugsmingai kvatodavo, nerūpestingai žaisdavo, o dabar tapo tylesnė, užsidariusi ir viskam paklūstanti be jokios užuominos į protestą.
Anyta teisindavosi, kad Rūtai trūksta motiniškos šilumos. Aš stengiausi skirti dukrai visą laisvą laiką, tačiau mačiau jos nerimą. Savaitgaliais kartu su ja visur eidavome, bet tas buvęs žibėjimas akyse niekaip negrįžo.
Vieną dieną Rūta prasitarė, kad močiutė elgiasi „kaip Modė“ — toks animacinio filmo personažas, visuomet rėkiantis ir piktas. Tada suvokiau, kad mano anyta, matyt, nuolat šaukdavo ant dukters.
Norėdama įsitikinti, ar mano įtarimai teisingi, nusprendžiau pasielgti ryžtingai. Tą dieną paprašiau darbe leidimo išeiti anksčiau ir grįžau namo gerokai prieš įprastą laiką. Vos įėjusi į laiptinę, išgirdau baisų, žvėrišką riksmą. Įsiveržiau į butą ir pamačiau, kad tai anyta šaukia ant mažylės. Nedelsdama paprašiau Aldonos išsikelti iš mūsų namų.
Ji prikando lūpą ir pavadino mane nedėkinga, bet man tai nerūpėjo – jokiu būdu neketinau leisti, kad kas nors žalotų mano vaiko psichiką. Rūtos gerovė man buvo svarbiausia, tad supratau: atėjo metas parodyti, kad mūsų šeimos taisykles nustatome mes patys, o ne tie, kurie mano turintys teisę rėkti ir terorizuoti mažą vaiką.
