Kartais likimas pateikia tokių staigmenų, kad visą gyvenimą stebiesi, kaip taip viskas susiklostė. Puikiai prisimenu tą žvarbų spalio rytą, kai grįžau iš turgaus kaimyniniame miestelyje. Tuo metu autobusai važinėjo retai, tad teko kulniuoti pėsčiomis, tyliai burbant dėl duobėto kelio ir sunkių bulvių maišų.
Man buvo keturiasdešimt dveji, gyvenau viena, jei neskaičiuotume ryžo katino, vardu Margis, kuris labiau priminė mažą pagalvę su įžūliu snukučiu. Po skyrybų nei asmeninis gyvenimas, nei santykiai su vaikais nesusiklostė taip, kaip norėčiau. Dirbau kaimo bibliotekoje, vakarais megzdavau kojines ir žiūrėdavau serialus – įprastas paprastos moters iš provincijos gyvenimas.
Vos besvarsčiau, ar dar turiu jėgų tempti tuos nelemtus maišus namo, kai pastebėjau ją. Smulkią figūrėlę plona striuke, sėdinčią po senu ąžuolu, rankomis apkabinusią kelius. Iš pradžių net pamaniau, kad man vaidenasi – kas gi leistų vaikui vienam bastytis tarp dviejų gyvenviečių tokiu oru?
– Mergaite, iš kur tu čia? – paklausiau, priėjusi arčiau.
Ji pakėlė galvą – išblyškęs veidelis, išsigandusios akys, tyli. Tiesiog dar labiau susisuko į save.
– Pasiklydai? Kur tavo tėvai?
Tyla. Tik lūpos krustelėjo.
– Viešpatie, tu gi visiškai sušalusi! – padėjau maišus ant žemės ir priėjau arčiau. – Aš – Aušra Petraitienė. O koks tavo vardas?
– I-… Ieva, – tyliai sumurmėjo.
– Ieva, gal nori užeiti į mano namus? Duosiu karštos arbatos, sušilsi, o tada žiūrėsim, iš kur tu esi.
Ji nedrąsiai linktelėjo, o aš, sugriebusi vienu delnu maišus, kitu paėmiau jos ledinę rankelę. Ir taip mes patraukėme – aš pūsčiodama dėl sunkių bulvių, o ji, lyg mažas žvirbliukas, tipendama šalia.
Namuose pirmiausia apgaubiau ją šilta antklode, įjungiau elektrinį šildytuvą ir pastačiau virdulį. Margis, paprastai abejingas svečiams, iškart užšoko Ievai ant kelių ir ėmė murkti kaip traktorius.
– Žiūrėk, jam patinki, – nusišypsojau, padėdama ant stalo sausainių. – Jis labai išrankus, ne prie kiekvieno eina.
Ieva nedrąsiai paglostė katiną, ir pamačiau, kaip jos pečiai šiek tiek atsipalaidavo.
– Ieva, kiek tau metų?
– Penkeri… turbūt.
– O žinai savo pavardę? Gal prisimeni, iš kur esi?
Ji papurtė galvą, ir man kažkas nemaloniai suspazmavo krūtinėje. Čia kažkas rimtai ne taip.
Tą vakarą pamaitinau ją sriuba ir pyragėliais (ačiū mano įpročiui kepti iš anksto), paguldžiau į savo lovą, o pati atsiguliau ant sofos svetainėje. Visą naktį negalėjau sudėti bluosto – skambinau į policiją, aplinkinius seniūnijų skyrius, bet niekas nepaskelbė jokio dingusio vaiko.
Praėjo savaitė, paskui dar viena. Ieva po truputį atitirpo, ėmė šypsotis, ypač kai jai prieš miegą skaitydavau pasakas. Tačiau ji nieko neatsiminė – o gal nenorėjo prisiminti – kaip atsidūrė pamiškėje.
Kai nepilnamečių reikalų inspektorė vėl tik gūžtelėjo pečiais, supratau, kad reikia kažką daryti. Vaikų namai? Man net pykinimą kėlė ta mintis.
– Ieva, – pasikviečiau ją vieną vakarą, kai ji piešė prie stalo, iškišusi liežuvėlį iš susikaupimo. – Norėtum likti gyventi pas mane? Visam laikui?
Ji sustingo, stipriai suspaudė pieštuką, tada pakėlė akis:
– Ar galima?
– Taip. Tu būsi mano duktė.
– O Margį irgi galima pasilikti?
Aš nusijuokiau:
– Ir Margį taip pat.
Ji nulipo nuo kėdės, priėjo prie manęs ir staiga tvirtai apkabino. Glosčiau jos galvą ir galvojau – tegu būna, kaip bus. Mūsų abiejų likimai jau susipynė.
Tada prasidėjo žygiai po įvairias įstaigas, dokumentų tvarkymas, patikros. Bet tai jau kita istorija.
Puikiai prisimenu pirmąją mokyklos dieną – atrodė, lyg ji būtų vakar. Ieva, stipriai įsikibusi į mano ranką, žengė lyg eitų ne į pirmą klasę, o tiesiai pas tigrus narve. Nauja suknutė su taškeliais, balti kaspinai, kuriuos visą valandą stengiausi surišti tvarkingai – viskas, kaip priklauso.
– Mama, o jeigu man nepavyks? – sušnibždėjo ji, artėdama prie mokyklos durų.
Tas „mama“ ligi šiol man sukelia šilumą. Ji pirmąkart taip mane pavadino prieš mėnesį, kai karščiavau net iki keturiasdešimties, o ji atnešė puodelį arbatos, pusę išlaistydama pakeliui.
– Žinoma, kad pavyks, – pritūpiau prie jos, pasitaisydama kaspiną. – Tu gi mano protinga mergaitė.
– O jeigu iš manęs juoksis? – nuleido akis.
Aš žinojau, ką ji turėjo omenyje. Kaimeliuose visi vieni kitus pažįsta, o istorija apie „rastinukę“ seniai apaugo dešimtimis versijų, viena už kitą keistesnių.
– Žinai ką? – ištraukiau iš rankinės mažą sąsiuvinį su kačiukais ant viršelio. – Štai, laikyk. Rašyk čia visas įdomybes, kurias sužinosi mokykloje. Vakare papasakosi. Sutariam?
Ji linktelėjo, prispausdama sąsiuvinį prie krūtinės, ir mes nuėjome.
Pirmi mėnesiai buvo sunkūs. Ieva labai stengėsi, bet matematika jai sekėsi sunkiai. Tačiau per dailės pamokas ji tiesiog sužibėdavo – rami mergaitė, atrodo, atgimdavo paėmusi pieštukus.
– Ponia Aušra, gal galite minutėlei likti? – kartą po tėvų susirinkimo pasikvietė mane dailės mokytoja, ponia Jankutė.
Aš sunerimau – mokytojai juk nešiaip sau laiko tėvus po pamokų.
– Ieva turi nepaprastą talentą, – mokytoja ištraukė jos sąsiuvinį. – Pažiūrėkit.
Ant lapo puikavosi mūsų gatvės rudeniškas peizažas. Bet kaip ji jį perteikė! Kiekvienas lapas, kiekviena balutė, kurioje atsispindi dangus…
– Reikia ugdyti jos gebėjimus. Rajono centre yra dailės mokykla…
Aš atsidusau. Dailės mokykla reiškia pinigus. O su bibliotekininkės alga vos suduriu galą su galu.
– Pagalvosiu, – numykiau.
Tą patį vakarą, kol Ieva ruošė pamokas, o aš gaminau vakarienę, išgirdau beldimą į duris. Prie slenksčio stovėjo mūsų kaimynė, močiutė Birutė.
– Aušra, čia… – ji ištiesė man maišelį. – Šiemet obuolių daug priaugo, mergytei bus vitaminų. Dar ir aviečių uogienės įdėjau.
Aš sutrikau:
– Bet, močiute Birute, tikrai…
– Imk, imk, – ji numojo ranka. – Ir dar… Kartais tvarkau butus mieste. Galiu pasiūlyti ir tau. Nemažai moka.
Taip prasidėjo mano „juodieji“ savaitgaliai – du kartus per mėnesį važiuodavau į miestą valyti butų. Ieva likdavo pas močiutę Birutę, kuri mokė ją kepti bandeles ir pasakodavo senas istorijas.
Pasibaigus pirmai klasei, mes sukrapštėme pakankamai pinigų dailės mokyklai. Tiesa, reikėdavo važiuoti dviem autobusais, bet Ieva nesiskundė.
Bėdos prasidėjo paauglystėje. Paauglystė apskritai sunkus metas, o čia dar amžinas klausimas apie praeitį.
– Kodėl mane paliko? – vieną vakarą paklausė ji, gurkšnodama arbatą. – Ar aš buvau bloga?
Man suspaudė širdį.
– Ieva, klausyk…
– Ne, tu paklausyk! – ji pašoko, net apversdama puodelį. – Visi normalūs žmonės žino, kas jų tėvai! O aš… aš esu niekas! Rastinukė!
– Liaukis! –
– Ką, tiesa skaudina? – ji išlėkė iš virtuvės, trenkdama durimis taip, kad net tinkas nuo sienos nubyrėjo.
Margis, sulaukęs garbaus amžiaus ir tapęs dar didesnis, nuskubėjo slėptis po sofa.
Aš nėjau paskui – žinojau, kad beprasmiška. Tokiomis akimirkomis geriau leisti jai atvėsti. Sėdėjau virtuvėje, mechaniškai valydama išsiliejusią arbatą, galvodama – gal kažką darau ne taip?
Trinktelėjo lauko durys. Šoktelėjau – jau beveik dešimta vakaro.
– Ieva! –
Tyla.
Griebiau striukę ir išlėkiau į lauką. Smulkiai lijo, o gatvės žibintai kas antras nedegė. Kur ji galėjo nueiti?
Aš bėgau mūsų gatve, paskui kita. Apėjau žaidimų aikštelę – tuščia. Galvoje sukosi baisūs vaizdiniai – maniakai, nelaimės, benamiai šunys…
Ievą radau senose kapinėse – sėdinčią ant suolelio šalia močiutės Birutės kapo (ji mirė prieš metus).
– Ieva…
Ji pakėlė galvą – permirkusi, dantys kalena.
– Atleisk, – sušnibždėjo. – Nenorėjau…
Aš tylėdama nusivilkau savo striukę, užmečiau jai ant pečių ir atsisėdau greta.
– Žinai, – prakalbau po trumpos tylos, – kai tave radau, pamaniau: „Na, pagyvens truputį ir išeis – į vaikų namus ar pas kokius giminaičius, jei atsiras.“ Bet tada… tada tu pradėjai paišyti ant tapetų…
– Čia buvo vienaragiai! – ji protestavo pro ašaras.
– Taip, ypač tas violetinis, su trim uodegom, – nusijuokiau. – Ir supratau – niekur tavęs nepaleisiu. Nes tu mano. Ne krauju, o širdim. Ir man visiškai neberūpi, kas tavo tikrieji tėvai. Man svarbiausia, kad tu esi mano duktė.
Ji prigludo prie mano peties ir pravirko. Mes taip sėdėjome kokias dešimt minučių – šlapi, sušalę, bet kažkaip… lyg apsivalę.
– Mama, – pratarė ji, kai keliavome namo. – Ar galėčiau perdažyti savo kambarį? Purpurine spalva?
– O kuriuo atspalviu – labiau į violetinę ar į rausvą pusę?
– Nežinau, – ji gūžtelėjo pečiais. – Gal pamėginkim abu?
Kitą savaitgalį praleidome dažydamos sienas. Iki dabar nesuprantu, kokį atspalvį išgavome, bet Ieva atrodė laiminga.
Sulaukusi penkiolikos, ji jau tvirtai žinojo, kad nori būti dailininke. Jos darbai nuolat laimėdavo rajoninius konkursus, o vieną net išsiuntė į regioninę parodą.
– Mama, žiūrėk! – vieną dieną Ieva įsiveržė į namus, mosuodama kažkokiu popieriumi. – Mane pakvietė į dailės mokyklos meistriškumo kursus mieste! Visai savaitei!
Man suspaudė širdį. Savaitė mieste – reikia nakvynės, maisto, priemonių…
– Puiku, – išspaudžiau šypseną. – Kada?
– Po mėnesio! – ji šlumštelėjo ant sofos šalia manęs. – Įsivaizduok, atvažiuos dailininkas iš Vilniaus, mokys tapyti aliejiniais dažais!
Tą vakarą ištraukiau „slaptą“ santaupų voką – dalį lėšų, kurias buvau atidėjusi jos stojamiesiems. Suskaičiavau – turėtų pakakti. Kažkaip išsiversim.
Ta savaitė viską pakeitė. Ieva grįžo pasikeitusi – subrendusi, su spindinčiomis akimis ir tvirta nuostata po devintos klasės stoti į dailės mokyklą.
– O kaip mokslai mokykloje? – sumišau.
– Laikysiu egzaminus eksternu! Mokytoja sakė, kad turiu visas galimybes įstoti į valstybės finansuojamą vietą. Įsivaizduoji?
Įsivaizdavau. Įsivaizdavau ją išvažiuojančią į miestą, o mane liekančią vieną senuose namuose, kur kiekvienas kampas persismelkęs prisiminimų. Kaip lauksiu jos laiškų ir retų savaitgalio vizitų.
– Mama, – ji atsisėdo šalia manęs, paėmė už rankos. – Aš gi neišvyksiu amžiams. Savaitgaliais grįšiu. O paskui sugrįšiu visam laikui – įkursiu vaikams dailės studiją čia, kaime. Pamatysi!
Pažvelgiau į ją – jau ne vaiką, bet dar ir ne suaugusią. Ryžtinga smakro linija, akys, nusidažančios žalsva spalva, kai jaudinasi. Mano mergaitė. Kada ji spėjo taip užaugti?
– Gerai, – tariau. – Bet su viena sąlyga.
– Kokias?
– Siųsi man visus savo darbus. Noriu būti pirma, kuri pamatys tavo šedevrus.
Ji nusijuokė ir tvirtai mane apkabino.
Tą vakarą ilgai neužmigau. Išėjau į verandą, atsisėdau ant senos suoliuko. Kažkur toli lojo šunys, o ore tvyrojo prinokusių obuolių kvapas iš močiutės Birutės buvusio sodo. Keista ta mūsų buitis – eini, gyveni, ir staiga „štai!“ – vienas netikėtas susitikimas pakeičia viską.
– Mama, kodėl nemiegi? – Ieva išėjo, apsigaubusi antklode. Atsisėdo šalia, prigludo galva prie mano peties.
– Tiesiog galvojau.
– Apie ką?
– Apie tai, kokia greita tu užaugai.
Ji trumpai patylėjo, paskui tarė:
– Žinai, kartais pagalvoju: o jeigu tą dieną būtum praėjusi pro šalį? Arba aš būčiau sėdėjusi kur kitur?
– Nežinau, – apkabinau jos pečius. – Matyt, taip turėjo būti.
Mes sėdėjome iki aušros, kalbėjomės apie ateitį ir prisiminėme praeitį. Ryte pradėjau tvarkyti dokumentus jos egzaminams laikyti eksternu.
Jos pasiruošimas stodant tapo mūsų bendru reikalu. Aš dirbau dviejuose darbuose, ji naktimis mokėsi. Kartais atrodė, kad neištversim. Bet ištvėrėm. Ji įstojo.
Laikas mieste Ievą pakeitė dar labiau. Ji tarytum išskleidė sparnus – nauji draugai, parodos, kūrybiniai vakarai. Pirmaisiais metais skambindavo kasdien, vėliau – rečiau, bet visuomet siųsdavo savo darbų nuotraukas. Aš jas spausdindavau ir kabindavau ant sienos – susidariau ištisą galeriją.
Be jos namai atrodė neįprastai tylūs. Net Margis, kuris jau buvo visiškas senukas, tingiai klaidžiodavo kambariais, lyg ką nors ieškodamas.
– Mama, tik nesijaudink, – sykį pasakė Ieva telefonu. – Bet, manau, radau būdą sužinoti apie savo praeitį.
Man širdis sustojo.
– Ką turi galvoje?
– Prisimeni tą mėlyną striukę, su kuria mane radai? Dar ją turi?
Žinoma, kad pasilikau. Ji gulėjo spintos stalčiuje kartu su kitais brangiais prisiminimais.
– Ten, vidinėje siūlėje, yra etiketė su siuvyklos pavadinimu. Aš juos susiradau – ta siuvykla vis dar veikia! Gal jie atmena, kas užsakė tą striukę?
Stovėjau nutirpusi, nežinodama, ką sakyti. Viena vertus, supratau jos norą pažinti tiesą. Kita vertus…
– Mama? Girdi mane?
– Taip, mieloji. Tiesiog… ar esi tikra, kad to nori?
Ji patylėjo, paskui tyliai pridūrė:
– Man reikia užverti šitas duris galutinai. Kitaip jos liks praviros.
Ištraukiau tą striukę. Ji vis dar kvepėjo naftalinu ir, keista, obuoliais – matyt, gulėjo šalia uogienių stiklainėlių.
Po savaitės Ieva parvažiavo – išblyškusi, su pajuodusiais paakiais.
– Na? – paklausiau, pasodindama ją prie stalo ir įpildama arbatos.
– Nieko, – ji papurtė galvą. – Savininkai pasikeitę, seni užrašai sunaikinti. Aklavietė.
Ji staiga pravirko, pirmą kartą po ilgos pertraukos.
– Žinai, kas juokingiausia? Aš net nežinau, ko norėjau. Surasti juos? O paskui ką?
Aš apkabinau ją, glostydama nugarą:
– Mano mieloji…
– Ne, rimtai, – ji nusibraukė ašaras. – Įsivaizduok, būčiau radusi. Ir ką? „Laba diena, aš ta pati mergaitė, kurią palikote prieš tiek metų. Kaip laikotės?“
Ji karčiai šyptelėjo:
– Ir tada sėdėjau autobuse ir galvojau – juk tai jie prarado, ne aš. Jie nepamatė, kaip aš augau, kaip piešiau savo pirmus piešinius, stojau mokytis… O tu – buvai visuomet šalia. Tu ir esi tikroji mama, ne ta, kuri mane pagimdė.
Aš tylėjau, nes negalėjau ištarti nė žodžio – gerklėje stygo gniužulas.
– Prisimeni dieną, kai mane radai? – staiga paklausė ji.
– Taip.
– Aš atsimenu daugiau, nei sakiau. Pamenu, kaip mane išlaipino iš mašinos ir pasakė palaukti… Sėdėjau ten beveik visą dieną, kol tu nepasirodei.
Ji priėjo prie lango:
– Supratau viena: kartais žmonės išeina iš tavo gyvenimo, kad atsirastų tie – tikrieji.
Dar po dvejų metų Ieva surengė pirmąją personalinę parodą. Nuvažiavau į miestą, pasipuošusi, nešina lauko gėlių puokšte – jos mėgstamiausiomis.
Galerijoje buvo pilna žmonių. Puošnios moterys, kostiumuoti vyrai, barzdoti menininkai – visi aptarinėjo mano mergaitės paveikslus. O aš ėjau nuo vieno prie kito, širdžiai net pritvinkstant iš pasididžiavimo.
– O štai ir vakaro kaltininkė! – išgirdau balsą už nugaros.
Atsisukau – žilstelėjęs vyras su tvarkingu švarku tiesė man ranką:
– Jūs turbūt Ievos mama? Aš jos tapybos dėstytojas. Jūsų dukra turi neįtikėtiną talentą – ji mato daiktų sielą.
„Mano dukra“ – kaip nuostabiai tai skamba!
– Mama! – pro minią prasibrovė Ieva. – Eime, parodysiu tau kažką ypatingo.
Ji nusivedė mane prie didelio paveikslo salės gale. Aš sustingau.
Paveiksle – tas pats duobėtas kelias, kuriuo ėjau tą lemtingą dieną, traktorių paliktos provėžos. Didžiulis ąžuolas, kurį mes su Ieva vadinome „seneliu“, išskėtęs gumbuotas šakas. O po juo – dvi figūros: aš, su turginiais krepšiais (Dieve, ji net prisiminė mano juokingą žalią lietpaltį!), ir maža Ieva su ta mėlyna striukyte. Mes susikibusios už rankų, o aplink mus sukasi raudoni lapai. Ir kas labiausiai stebina – pro pilkus debesis lygiai taip pat prasiskverbė auksinis šviesos spindulys, lyg būtų atkartota tikrovė iš to ankstyvo ryto, kurio net pati nepamenu taip ryškiai. Bet ji… ji prisiminė.
– Jis vadinasi „Susitikimas“, – tyliai tarė Ieva. – Patinka?
Aš žiūrėjau į paveikslą, ir visas mūsų gyvenimas man pralėkė pro akis – pirmi žingsniai, pirmi džiaugsmai, pirmi barniai, pirmi susitaikymai… Dvidešimt penkeri metai, praėję lyg viena diena.
– Ačiū, – sušnibždėjau.
– Ne, tau ačiū, – tvirtai mane apkabino. – Už viską.
Tą vakarą sėdėjome jos nuomojamame bute, gėrėme arbatą su pyragu ir kalbėjomės apie viską. Ant sienos kabėjo Margio nuotrauka – jis pernai žiemą tyliai iškeliavo anapilin.
– Beje, – staiga susizgribo Ieva, – turiu tau naujienų. Prisimeni, sakiau, kad noriu įkurti dailės studiją mūsų kaime?
Linktelėjau.
– Taigi, pateikiau paraišką paramai gauti. Ir… – ji trumpam stabtelėjo, – gavau! Patikėsi? Dabar turėsim savo studiją!
– Mūsų kaime? – nepatikliai paklausiau.
– O kodėl gi ne? – ji gūžtelėjo pečiais. – Vaikai juk visur auga. Jie irgi nusipelnė pažinti meną. O be to… – ji šelmiškai šyptelėjo, – kas prižiūrės tave senatvėje?
– Ei, tu! – pamojojau į ją virtuviniu rankšluosčiu.
Ji išsisuko, kvatodama:
– Tik prieš tai reiks sutvarkyti namą. Veranda visai suklerusi…
– Ir tvora susvirusi, – pridūriau.
– Ir sodas užžėlęs…
Pažiūrėjome viena į kitą ir prapliupome juokais. Kiek dar visko laukia, kiek vilčių ir planų!
„Susitikimas“ dabar kabo mūsų svetainėje. Ir kas kartą, žvelgdama į jį, pagalvoju: kaip keistai viskas gyvenime susidėlioja – kartais tereikia nenueiti pro šalį, kad rastum brangiausią savo lobį.
