Paskutiniai metai Nidai Noreikaitei tapo sunkiausiais visoje mokyklos istorijoje. Anksčiau dar buvo tokių, kurie galvojo apie mokslus, bet paskutinėje klasėje, rodos, visi pamiršo, kodėl čia atėjo. Aplink ją formavosi poros, kalbos sukosi apie ateities planus, pinigus ir drabužius. Nida jautėsi, lyg likusi nuošalyje: jos ateitis neatrodė šviesi.
Nors Nida mokėsi gerai, šeima neturėjo lėšų. Ji visada vilkėjo dėvėtus rūbus. Ar jai kada teko turėti naują suknelę? Ji vos prisiminė, kad visi daiktai buvo nauji tik pačioje pradžioje, kai ėjo į pirmą klasę. Tai buvo taip seniai, dar tada, kai tėtis buvo visai kitoks, ir mama…
Nida niekada pernelyg nebendravo su klasės draugais, o greičiau – jie su ja. Bet šiemet ji pasijuto tikra atstumtąja. Atrodė, visi jau beveik suaugę, tačiau patyčių prieš ją tik daugėjo. Ir šiandien jos peržengė ribas.
Diena prasidėjo kaip įprasta. Visi susėdo, pirma pamoka. Nida nekentė būti dėmesio centre, tad paprašė:
– „Giedre Jonauskiene, gal galėčiau atsakinėti iš savo vietos?“
Tuoj pat pasigirdo replikos:
– „Noreikaitė bijo, kad, išėjusi prie lentos, visi pamatys, kiek lopų ant jos suknelės.“
– „Ne, ji bijo, kad suknelė gali neatlaikyti įtampos ir tuoj suirs.“
Juokėsi ir vaikinai, ir merginos, o klasėje nuaidėjo juoko banga, kurios mokytoja Giedrė Jonauskienė nesugebėjo nuraminti.
– „Noreikaite, o kaip tu eisi į išleistuves? Kaune juk nėra parduotuvių, prekiaujančių tokiomis tvorų mados suknelėmis…“
Nida susižėrė daiktus ir išbėgo iš klasės. Girdėjo, kaip mokytoja šaukė:
– „Petrauskaite, liaukis! Noreikaite, sugrįžk!“
Bet kas gi dabar jos klausys, jei beveik visi save laiko suaugusiais ir išmintingais?
Namuose, kaip visada, tas pats vaizdas: tėtis, Alfonsas Noreika, jau miegojo po smarkaus išgėrimo. Jis gulėjo ant sofos, net kojas palikęs nuleistas, o kambaryje tvyrojo alkoholio tvaikas. Virtuvėje – netvarka: peleninės su užgesintomis nuorūkomis, kelios tuščios butelio taros ir lipnūs stalai.
Nida plačiai atidarė langą – įpūtė gaivus vėjas. Šių metų balandis buvo gana šiltas, bet vis dar ankstyvas pavasaris. Beveik valandą Nida tvarkė ir šveitė virtuvę po tėčio išgertuvių, mąstydama, kad viskas galėjo būti kitaip, jei tik mama būtų likusi gyva.
Nida žinojo, kad tėtis labai mylėjo mamą. Galbūt todėl jis nesusitvarkė su netektimi. Jau dešimtmetį jis sugebėdavo tik atsitiktinai įsidarbinti ir didžiąją dalį uždarbio išleisdavo alkoholiui.
Iš pradžių tai nebuvo taip pastebima: eidavo į darbą, gerdavo tik tada, kai Nida jau miegodavo. Po to pradėjo gerti vakarais, net kai dukra matė. Galiausiai darosi vis sunkiau rasti, kur įsidarbinti. Jis nuolat kartodavo:
– „Viskas bus gerai, Nidute, tėtis paskutinį kartą išgeria, tada jau gyvensim normaliai.“
Tačiau „normaliai“ niekada neatėjo. Nida verkė, maldavo tėčio sustoti, tikėjosi, kad jam atsibos alkoholis, bet niekas nesikeitė – viskas tik blogėjo.
Staiga Nida išgirdo šiugždesį ir atsisuko. Tėvas stovėjo virtuvės tarpdury. Širdį suspaudė. Nors jam buvo 45-eri, atrodė kaip 60-ies ar net 70-ies.
– „Dukra, kodėl taip anksti grįžai?“
Tuomet viskas prasiveržė. Ji pradėjo kalbėti tyliai, bet paskui perėjo į šaukimą:
– „Anksti?! Man nėra ką veikti tarp normalių žmonių mokykloje, supranti?!“
Nida sviedė striukę ant kėdės ir praskubėjo pro nustebusį tėvą. Koridoriuje aidi durų trinktelėjimas. Jis sunkiai atsisėdo ant kėdės ir sumurmėjo:
– „Na ką, dabar geriau pasijutai?“
– „Kas nutiko?“ – prie Nidos priėjo moteris, ilgus metus dirbanti vaistinėje, įsikūrusioje tame pačiame daugiabutyje. Visi ją pažinojo – Inga Rakauskienė.
– „Nieko baisaus tėčiui, – atsakė Nida, – tik labai norėčiau čia patylėti.“
– „Tyla niekada problemos neišsprendė.“
Virpančiu balsu ir ašarodama Nida papasakojo apie šiandienos įvykius.
– „Reikia kreiptis į direktorių. Kaip čia suprasti? Kas jiems suteikė tokią teisę?“ – pasiūlė Inga Rakauskienė.
Nida papurtė galvą:
– „Neišdegs. Sakykit, Inga, gal žinote, kur galima rasti darbą, kad neprivalėčiau mesti mokyklos ir galėčiau kuo mažiau matyti tėtį?“
– „Darbą? Jaunutė dar esi. Na, nebent neoficialiai… Štai ką, ateik ryt po pietų pas mane, pabandysiu padėti.“
Nida nusišluostė ašaras ir nusišypsojo:
– „Ačiū jums labai, būtinai ateisiu.“
Taip Nida įsidarbino ligoninėje, kur labiausiai trūko naktinių slaugytojų padėjėjų.
Ji neplanavo niekam pasakoti, kur dirba, tačiau žurnale pasirašė, kad ateis į išleistuves. Aišku, patyčios prasidėjo iškart, bet Nida stengėsi nekreipti dėmesio. Tie, kas juokėsi, turėjo tėvus, galinčius nupirkti puošnius drabužius, o ji neturėjo – teks pačiai.
Nida norėjo visus pritildyti, pati nežinojo kodėl, tačiau jautė, kad nėra niekuo prastesnė, o gal net geresnė.
Taip, ji neturėjo pinigų, bet užsidirbs tiek, kad užtektų vienam vakarui.
– „Noreikaite, girdėjom, kad benamiai rado tau suknelę prie konteinerio. Tai tiesa ar ne?“ – neužsičiaupė ir Saulė Petrauskaitė.
Šalia jos visada būdavo pritariančių. Saulę jau seniai vadino klasės karaliene, ir niekas neabejojo, kad šis vardas su ja liks visiems laikams.
Nida tyliai žiūrėjo į vadovėlį. Svarbiausia – neatsakyti, tuomet gal Saulė atstos. Bet kur tau.
– „Gal Nida ateis ir su palydovu? Ar konteinery amžiaus tinkamų atsirastų?“
Nida neišlaikė:
– „Tau tinkamų?“
Klasė prapliupo juoku. Saulė išraudo iš pykčio:
– „Vadinasi, iš konteinerio gauta suknelė pakėlė tau pasitikėjimą. Kaip, Noreikaite, gal nori būti išleistuvių karaliene?“
Nida atsistojo ir šyptelėjo:
– „Tu pripratusi žaisti pagal savo taisykles. Kitaip gal būtų ir konkursas buvęs.“
Ji išėjo, o Petrauskaitė stovėjo išsižiojusi.
– „Matėt?“ – sušnypštė pastaroji.
Maždaug prieš savaitę iki išleistuvių ligoninėje kilo sujudimas.
Atvežė penkerių metų berniuką, kuris nukrito nuo paspirtuko ir susitrenkė galvą. Jį atlydėjo auklė, kuri tik blogino situaciją nuolat kažkam skambindama ir atsiprašinėdama. Naktį ligoninėje dirbo tik budintis gydytojas.
– „Nida, nuramink tą isterišką moterį!“ – gydytojas vis dar šaukė į ragelį. – „Suprask, negaliu jo čia laikyti, čia suaugusių skyrius… Ne, pavojaus nėra, bet reikėtų, kad apžiūrėtų vaikų chirurgas.“
Jis padėjo ragelį ir suglumęs pasakė:
– „Prašau, padaryk ką nors, kad toji moteris pagaliau nusiramintų.“
Nida linktelėjo su šypsena ir nusivedė auklę į holą, pasiūlė jai arbatos, o ši galiausiai nurimo ir paaiškino:
– „Matote, Vidas – berniuko tėtis – labai puikus žmogus, nors jaunas. Jam puikiai sekasi versle. Sūnus gimė, kai Vidui tebuvo devyniolika. Vaiko motina jo nenorėjo, bet Vidas pats augina vaiką. Kai jam sukako dvidešimt, buvusi draugė pradėjo kovoti dėl vaiko globos. Jai nereikia sūnaus, jai reikia Vido pinigų. Ji seka kiekvieną jo žingsnį, jau rašė pareiškimus, neva jis nerūpestingai elgiasi su vaiku, kad tai pavojinga ir netinkama. O jei sužinos apie šitą…“
– „Jūs nepasakėte tėčiui?“ – nustebo Nida.
– „Bijau. Vidas gali būti labai griežtas,“ – atsakė auklė.
Nida ryžtingai ištiesė ranką:
– „Leiskite man su juo pasikalbėti.“
Pokalbis buvo sunkus. Vos Vidas suprato, kas nutiko, iškart ėmė grasinti, kad visus „pasodins“. Nida turėjo pakelti balsą:
– „Ar galite nusiraminti ir manęs išklausyti? Viskas gerai, juk vaikai nuolat griūna. Tiesiog tavo sūnus labai išsigando, o tu pats – dėl savo griežtumo – gąsdini ir auklę. Elgiesi kaip tironas!“
Ragelyje trumpam stojo tyla, po to Vidas ramiai tarė:
– „Gal gali juos nuvežti kur nors pas save? Kad neatsidurtų ligoninėje ir negrįžtų namo su sutvarstyta galva? Sumokėsiu gerai. Per pietus būsiu, atsiųsk adresą žinute.“
Nida norėjo pasakyti, kad jos namuose nebus gerai, bet Vidas jau padėjo ragelį. Ji viską nupasakojo auklei, ši linktelėjo:
– „Šioj situacijoj geriausia pasišalinti iš čia.“
– „Bet pas mane… Ten gali būti tėtis girtas,“ – tyliai ištarė Nida.
Auklė prisimerkė:
– „Eiti į viešbutį – pernelyg pavojinga, gali kas nors iš pažįstamų pamatyti…“
Po pusvalandžio ji jau atrakinėjo savo buto duris, pati nesuprasdama, kodėl taip daro. Ar vėl teks kęsti gėdą?
Tėvas nemiegojo. Nidai nustebus, butas blizgėjo nuo švaros, o virtuvėje pakvipo maistu.
– „Nidute, turi svečių? Puiku! Priruošiau čia tiek, kad per savaitę nesuvalgysim.“
Vakaras atrodė keistas, neįprastas. Jau seniai Nida nesijautė taip, kad norėtųsi ir vėl tikėti, bet kartu bijoti…
– „Niduk,“ – tėvas pakvietė ją į virtuvę. – „Prašau, atleisk man. Man gėda. Net nežinau, kaip žiūrėt į tave. Štai, paimk, nusipirk ką nors išleistuvėms. Nuėjau pas senus pažįstamus į darbą, viską papasakojau. Ryt pradedu, ir šie vyrai davė truputį pinigų tau, saldumynams.“
Negalėjo nė apsakyti, kaip Nida džiaugėsi. Dar laimingesnė pasijuto, kai Paulina, to berniuko Vidaus auklė, nuvedė ją į grožio saloną, padėjo išsirinkti suknelę ir išmokė šokti valsą.
Vidas… Nida stengėsi apie jį negalvoti, nes juto kažkokią įtampą. Pasirodo, jis ne monstras, bet griežto būdo, autoritetingas ir teisingas žmogus. Ji bandė išmesti jį iš galvos.
Vairuotojas keistai žvilgčiojo pro veidrodėlį:
– „Kas per velnias? Panele, jus kas nors seka?“
Nida atsisuko ir ją nukrėtė šiurpas. Už jų riedėjo Vido automobilis, paskui jį – jo apsauga. Jis samdė sargybinius, kai tik prasidėjo teisminiai ginčai su vaiko motina.
Mokytoja griežtai pažvelgė į Saulę, panašią į modelį iš žurnalo viršelio.
– „Ar mes greit sulauksim Noreikaitės?“ – nuskambėjo pašaipus komentaras.
Giedrė Jonauskienė papurtė galvą:
– „Niekad negalvojau, kad tai pasakysiu, bet tikiuosi, Petrauskaite, jog pagaliau kas nors tave sustatys į vietą.“ – Tada akimis nukrypo į mokyklos vartus ir netikėtai nusišypsojo. – „Na ką, panašu, kad tavo karūna tikrai nukris. Net greičiau nei tikėjausi.“
Saulė nuščiuvo, stebėdama, kaip Vidas Liutkevičius, visų miesto merginų svajonė, padeda Nidai išlipti iš automobilio. Ji vilkėjo nuostabią suknelę, gal ne tokią brangią kaip Saulės, bet ji atrodė geriau. O šukuosena, makiažas…
Saulė pamatė, kad visi susispietė aplink Nidą, o šalia jos pačios niekas nestovėjo. Tada Saulė nuplėšė savo išleistuvių juostą ir nubėgo prie vartų – akivaizdu, kad tokiame vakarėlyje ji nenorėjo likti.
Vidas linksminosi kartu su visais. Įpusėjus vakarui, jie išėjo į lauką atvėsti. Nusegdamas išleistuvių karalienės karūną nuo Nidos galvos, jis paklausė:
– „Nida, jaučiuosi it grįžęs į mokyklą. Pasirodo, tai taip smagu.“
Ji nusišypsojo:
– „Taip, nenoriu, kad tai baigtųsi.“
Vidas švelniai pasidomėjo:
– „Kodėl? Juk dar tiek visko laukia.“
Nida papurtė galvą:
– „Nežinau, ar tai man skirta.“
– „Klysti, Nidute.“
Praėjo treji metai. Nida sukosi vestuvinių suknelių salone, rinkdamasi sau drabužį. Jie susitarė, kad ji studijuos bent trejus metus, kad neatsirastų noro viską mesti – taip Vidas pasiūlė. Visi mylimi vyrai – Vidas, tėtis ir mažasis Vido sūnus – sėdėjo ant sofos kaip ekspertai.
– „Kuo galiu padėti? Kokia suknelė jus domina?“ – prisiartino konsultantė.
Nida pakėlė akis. Saulė Petrauskaitė… Kiek visokių minčių jos abiem staiga šovė į galvą. Nida, nusišypsodama, paklausė:
– „Gal turit suknelių iš konteinerio? Jei ne, eisime į kitą saloną.“
