Kristina pabeldė į gerai pažįstamas duris trečiame aukšte. Skambutis seniai neveikė, bet anyta, Rasa Petravičienė, visada buvo pasiruošusi išgirsti beldimą – sakydavo, kad jų senos statybos name garsai ypač gerai sklinda. Iš tiesų, po minutės pasigirdo šlepsintys žingsniai.
– Ką čia veiki, Kristinut? – Rasa Petravičienė pasitiko ją šiltai, nors akyse sušmėžavo nerimas.
– Bet kaip tik tada, kai tešla jau minkosi, pritrūko druskos, – Kristina peržengė slenkstį ir iš įpročio nusiavė batus.
Kristina su vyru, Sergejumi, gyveno vienu aukštu aukščiau. Rasa prieš keletą metų primygtinai siūlė jaunai porai įsigyti butą kuo arčiau jos pačios – moteris troško būti kuo labiau įsitraukusi į sūnaus ir marčios gyvenimą.
– Eime į virtuvę, tuoj surasiu, – anyta skubiai ėjo pirma, o Kristina, čia jau buvusi šimtus kartų, automatiškai pastebėjo nedidelius pasikeitimus bute: naują vazą ant komodos, perstumtą kėdę, naują žurnalų krūvelę.
Virtuvėje Rasa pradėjo raustis spintelėse, murmėdama, kad pati neseniai pirko druskos. Kristina atsisėdo ant taburetės, apžvelgdama kiekvieną detalę šios gerai pažįstamos virtuvės, kurioje ne kartą gerdavo arbatą su pyragais. Akys klaidžiojo lentynomis, kol užkliuvo už kažko neįprasto.
Kampelyje, už stiklainio su džiovintu baziliku, blankiai švietė telefono ekranas. Kristina sumirksėjo, atidžiau pažvelgė. Telefonas buvo lygiai toks pat, kaip ir jos vyro Sergejaus – pigus, bet praktiškas juodas išmanusis. Bet juk Sergejus telefoną visuomet nešiodavosi su savimi; ji niekada nebuvo mačiusi, kad jis jį paliktų pas mamą.
– A, štai ji! – Rasa ištarė pergalingai, ištraukusi pakelį druskos, bet staiga sustingo, pastebėjusi, kur nukreiptas Kristinos žvilgsnis.
Kristina lėtai atsistojo ir priėjo prie lentynos. Rankos šiek tiek drebėjo, kai ji paėmė telefoną. Nebuvo abejonių – tai Sergejaus antrasis telefonas, apie kurio egzistavimą ji net neįtarė.
– Rasa, – tyliai prabilo Kristina, – kas čia?
Anyta išbalo ir prisėdo.
– K-Kristina, vaikeli… Nereikėjo man… Sergejus prašė niekam nesakyti…
Kristina atrakino ekraną – slaptažodis buvo toks pat kaip ir pagrindiniame vyro telefone: jų vestuvių data. Pirmiausia pasirodė dešimtys neperskaitytų žinučių nuo „Monika K.“. Paskutinė – siųsta tą pat rytą: „Brangusis, labai pasiilgau. Kada vėl susitiksim?“
Kristinai spengė ausyse. Raidės ekrane išsiliejo akyse. Penkeri santuokos metai, bendra paskola, planai kitais metais turėti vaikų – viskas staiga pasirodė trapu, lyg miražas.
– Kiek laiko? – tik tiek išspaudė ji iš savęs.
– Tris mėnesius, – vos girdimai pratarė Rasa. – Atsitiktinai sužinojau. Jis ateidavo, palikdavo telefoną čia… Sakė, tai nieko rimto, kad viskas tuoj baigsis. Maldavau, kad prisipažintų tau, bet…
Kristina pakėlė delną, sustabdydama pasiaiškinimų srautą. Kažkas jos viduje tarsi lūžo, bet skausmui kartu atėjo ir keistas blaivumas. Ji padėjo telefoną atgal į lentyną – ten, kur rado. Mechaniškai paėmė druską.
– Ačiū už druską, Rasa, – jos balsas skambėjo neįtikėtinai ramiai. – Reik grįžti prie tešlos.
– Kristina, palauk! – anyta pakilo, bandydama ją sulaikyti. – Pasikalbam… Gal dar galima viską ištaisyti?
– Pakalbėsim, – Kristina nusišypsojo per prievartą. – Bet pirma iškepsiu duoną. Mano mama visada sakydavo: bet kokį sprendimą priimk pailsėjusia galva ir pilnu skrandžiu.
Išėjusi ji atsargiai uždarė duris. Leisdamasi laiptais, galvojo, kad šia diena nesibaigs vien tešlos minkymu. Pirmą kartą po ilgo laiko ji pasijuto tikrai suaugusi – pasiruošusi priimti sunkius sprendimus ir už juos atsakyti.
Lipdama į ketvirtą aukštą savo buto link, Kristina mechaniškai skaičiavo laiptelius – tai buvo vaikystėje išsiugdyta baimės tamsiuose laiptinėse įveikimo priemonė. Dabar monotoniškas skaičiavimas ramino audringas mintis.
Namuose ją pasitiko tyla ir tešlos kvapas. Kristina priėjo prie stalo, kur po rankšluosčiu jau buvo iškilusi tešla. Mechaniniu judesiu ją palietė – paviršiuje susidarė plona plutelė, o viduje tešla vis dar buvo minkšta ir puri. Atėjo metas dėti druską.
Ji dozatoriumi subėrė druską, bet ranka staiga sustingo virš tešlos. Jai vėl suskambo anytos žodžiai: „Tris mėnesius…“ Prieš tris mėnesius Sergejus pirmą kartą vėlavo grįžti iš darbo. Tada jis parnešė jos mėgstamų bijūnų ir labai atsiprašinėjo už užsitęsusį darbą. Dabar Kristina suvokė, kad gėlės buvo nupirktos ne tik dėl to, kad jis vėlavo…
Pasilenkusi prie tešlos, ji ėmė ją minkyti. Šis, taip gerai pažįstamas, raminantis veiksmas padėjo sudėlioti mintis. Kaskart minkydama, vis ryškiau suvokė savo jausmus ir būsimus žingsnius.
Durys trinktelėjo pačiu metu, kaip visuomet, – grįžo Sergejus.
– Jau kepi? – iš koridoriaus nuskambėjo įprastas jo balsas. – Galvojau, šiandien kažką užsisakom…
Kristina nusišluostė rankas į rankšluostį ir atsisuko į vyrą. Sergejus atrodė kaip visada pažįstamas, bet sykiu lyg svetimas. Šypsojosi, bet jo žvilgsnis išdavė bandymą per akimirką perprasti jos nuotaiką.
– Šiandien buvau pas tavo mamą, – ramiai pasakė Kristina. – Užėjau druskos.
Sergejus akimirkai sustingo, jo šypsena visai išblėso. Virtuvėje tvyrojo sunki tyla, kurią drumstė tik tylus orkaitės ūžimas.
– Manau, turim pasikalbėti, – tęsė Kristina, žiūrėdama jam į akis. – Šįkart – sąžiningai. Apie Moniką K., apie antrąjį telefoną ir apie tai, kas mūsų laukia toliau.
Sergejus lėtai susmuko ant kėdės, tarsi per akimirką pasenęs keleriais metais. Pečiai nusviro, žvilgsnyje susimaišė gėda ir palengvėjimas – lyg jis seniai laukė šio pokalbio, bet nepajėgė jo pradėti pats.
– Ketinau tau viską pasakyti, – prakalbo tyliai, bet Kristina papurtė galvą.
– Kada? Po mėnesio? Po metų? Ar tada, kai pati viską sužinosiu, kaip šiandien?
Iš orkaitės sklido šviežios duonos aromatas – toks naminis, šildantis. Dabar jis atrodė skaudžiai ironiškas sugriuvusios šeiminės laimės fone.
– Monika… ji mano kolegė iš naujo projekto, – tyliai tęsė Sergejus, vengdamas žmonos žvilgsnio. – Viskas prasidėjo taip kvailai: įmonės renginys, po to bendros pietų pertraukos… Niekada to neplanavau. Taip tiesiog nutiko…
– Tiesiog nutiko? – karčiai nusišypsojo Kristina. – Telefonas irgi pats save nupirko? Ir pasislėpė pas tavo mamą?
Ji priėjo prie lango ir pažvelgė į gerai pažįstamą kiemą apačioje. Ten, vaikų žaidimų aikštelėje, kažkas žaidė su mažaisiais. Ji su vyru dažnai galvodavo, kaip ateityje čia žais jų vaikai.
– Žinai, kas skaudžiausia? – ji atsisuko į vyrą. – Ne pats nuotykis, nors jis ir skaudina. Baisiausia tai, kad įtraukėte tavo mamą. Privertėte ją meluoti, slėpti tavo paslaptis, išduoti mane… Ji juk myli mus abu. Kaip galėjai jai taip padaryti?
Sergejus suvirpėjo lyg gavęs antausį. Jo akyse sublizgo ašaros.
– Kristina, viską ištaisysiu. Tuoj pat nutrauksiu su Monika, ištrinsiu jos numerį…
– Ne, – tvirtai nutraukė jį Kristina. – Tu jau padarei pasirinkimą prieš tris mėnesius, kai pirkai tą antrąjį telefoną. Dabar mano eilė.
Ji priėjo prie orkaitės, užsimovė pirštines ir ištraukė jau iškepusią duoną. Auksinė pluta buvo tobula, iš ką tik iškepto kepalo rūko garai.
– Išsikraustau pas draugę. Rytoj. Man reikia laiko apgalvoti viską, tau – turbūt irgi, – ji padėjo kepalą ataušti. – O dabar eik. Noriu pabūti viena.
Sergejus pakilo, linguodamas it apsvaigęs. Prie durų dar sustojo:
– Atleisk. Aš tikrai tave myliu.
– Žinai, – Kristina neatsisuko, – aš tave irgi mylėjau. Myliu iki šiol. Bet kartais meilės neužtenka.
Durims užsivėrus, Kristina lėtai nuslydo žemyn, atsiremdama nugara į virtuvės sieną. Ašaros, kurias ji sulaikė, galiausiai prasiveržė. Ji verkė ant grindų, toje pačioje virtuvėje, kurioje dar visai neseniai buvo taip laiminga, kepė duoną jiems abiem, kūrė bendrus planus.
Lauke po truputį temo, o ji vis tebesėdėjo, apkabinusi kelius. Galvojo, kaip keistai viskas susidėlioja: kartais, kad surastum savyje jėgų judėti pirmyn, turi prarasti kažką labai brangaus.
Tą vakarą ji taip ir nenuėjo miegoti. Kai ašaros išdžiūvo, ji ėmė vaikščioti po butą, metodiškai dėliodama būtiniausius daiktus į krepšį. Dokumentai, keletas drabužių komplektų, kompiuteris darbui. Kiekvienas daiktas, rodės, buvo prisodrintas prisiminimų: suknelė iš jų pirmojo pasimatymo, vestuvių nuotraukų albumas, puodelis su nuskilusiu ąsele, kurį Sergejus amžinai žadėjo sutaisyti…
Telefonas tylėjo. Nei skambučių, nei žinučių – tarsi ir Sergejus suprato, kad dabar bet kokie žodžiai būtų tušti.
Paryčiais paskambino Rasa. Jos balsas drebėjo:
– Kristina, gal nemiegi? Aš visą naktį negalėjau užmigti… Sergejus užėjo, pasiėmė tą… telefoną. Sakė, kad tu viską žinai. Vaikeli, gal ateik pas mane? Pasikalbam?
– Ne, Rasa, – švelniai, bet tvirtai atsakė Kristina. – Dabar ne laikas. Man reikia pabūti vienai ir pagalvoti. Tau, turbūt, irgi.
– Aš norėjau tik gero… Tikėjausi, kad jis atsitokės, kad viskas bus gerai…
– Žinau, – atsiduso Kristina. – Bet kartais tyla viską tik dar labiau sugadina. Atleisk, jau turiu ruoštis į darbą.
Darbe ji pasirodė anksčiau nei įprastai. Atsisėdo prie stalo, įsijungė kompiuterį. Kolegos pasirodė tik po valandos, linkėjo jai gražios dienos, nė nenumanė, kad jos gyvenimas suskilo į „prieš“ ir „po“.
Per pietus paskambino jos draugė Lina, pas kurią Kristina ruošėsi apsigyventi.
– Jau paruošiau svečių kambarį. Ateik, kada tik gali, raktą visada palieku tau.
– Ačiū, – Kristina ryte surijo gumulą gerklėje. – Vis galvoju – gal padariau per skubotą sprendimą? Gal reikėjo pamėginti…
– O gal užtenka amžinai galvoti apie kitus labiau nei apie save? – švelniai pertraukė Lina. – Tu pati sakei, kad tau reikia laiko. Pasiimk jį. Ne dėl jo, ne dėl jo mamos – dėl savęs.
Po darbo Kristina dar kartą užsuko į savo butą, susikrovė krepšius ir išsikvietė taksi. Vairuotojas padėjo sukrauti daiktus, o automobilis pajudėjo nuo namo, kuriame liko dalis jos gyvenimo. Pro galinio vaizdo veidrodėlį ji pamatė pažįstamą siluetą – Sergejus stovėjo prie laiptinės, žvelgdamas į tolstančią mašiną.
Viename iš krepšių gulėjo ir tas duonos kepalas, kurio ji negalėjo palikti. Paskutinis kepalas, iškeptas jų bendroje virtuvėje. Kristina pagalvojo, kad galbūt laikas išmokti kepti duoną pagal naują receptą. Ir gyventi iš naujo.
Linos butas ją pasitiko jaukumu ir šviežiai plikomos kavos kvapu. Draugė, per daug neklausinėdama, padėjo jai išsikraustyti daiktus. Tada abi ilgai sėdėjo virtuvėje, pro didelį panoraminį langą žvelgdamos į naktinį miestą.
– Žinok, – tarė Lina, nutraukdama tylą, – kai skyriausi su Pašu, atrodė, kad gyvenimas sugriuvo. Dabar, žiūrėdama atgal, suprantu: tai tebuvo pradžia.
Kristina lėtai brūkštelėjo pirštu per puodelio kraštą.
– Net nežinau, ar noriu skyrybų. Šiuo metu norėčiau… tik nebejausti šito skausmo.
– Skausmas – normalu, – Lina uždėjo ranką jai ant peties. – Svarbu neleisti jam diktuoti tavo sprendimų.
Kitą rytą iš Sergejaus atėjo pirma žinutė: „Tikiuosi, kad dar pasikalbėsim. Kai būsi pasiruošusi.“ Kristina perskaitė ją kelis kartus, bet neatsakė. Ne iš noro bausti – ji tiesiog pati dar nežinojo, ką pasakyti.
Dienos bėgo sava vaga: darbas, vakariniai pokalbiai su Lina, reti skambučiai mamai, kuriai ji dar nebuvo pasiruošusi visko pasakoti. Rasa rašė kasdien, bet Kristina jai atrašydavo trumpai ir santūriai, nes skaudu dar buvo per daug.
Vieną vakarą, iškrėtusi visą rankinę, ji užčiuopė tą patį duonos kepalą. Duona jau buvo apdžiūvusi, bet kažkodėl ranka nekilo jos išmesti. Vietoj to ji paėmė telefoną ir surinko močiutės numerį.
– Močiute, pameni, pasakojai apie džiūvėsius, kuriuos gamindavai jaunystėje?
Močiutė labai apsidžiaugė skambučiu, ir valandą kalbėjosi apie receptus, gyvenimą ir tai, kaip svarbu nepasiklysti net sunkiausiais laikais. Pokalbio pabaigoje močiutė netikėtai pasakė:
– Žinai, Kristinut, gyvenimas – kaip tešla: kartais reikia laiko, kad iškiltų. Neskubėk, bet ir nebijok priimti sprendimų, kai ateis laikas.
Baigusi pokalbį, Kristina pirmąkart po daugybės dienų pajuto šiokią tokią ramybę. Ji supjaustė duoną kubeliais, apibarstė prieskoniais ir pašovė orkaitėn. Butą užliejo pažįstamas aromatas, bet dabar jis nebekėlė skausmo – tik lengvą liūdesį ir keistą viltį.
Ant palangės stovėjo mažas bazilikų vazonėlis, kurį Lina jai nupirko. Jauni lapeliai stiebėsi į šviesą, primindami, kad gyvenimas tęsiasi, net jei atrodo, kad pasaulis griūva.
– Gal metas pradėti rašyti nuosavą receptų knygą? – šyptelėjo Lina, įkišusi galvą į virtuvę.
Kristina linktelėjo, žvelgdama į traškius džiūvėsius. Gal iš tikrųjų metas ne tik naujiems receptams, bet ir naujam gyvenimo skyriui.
Nuo tos dienos Kristina tarsi persimainė. Ėmė rašyti dienoraštį – paprastą sąsiuvinį, kuriame fiksavo ne tik naujus receptus, bet ir savo mintis, jausmus, ateities planus. Pirmame puslapyje ji užrašė: „Mano naujas gyvenimas. Receptas formuojamas.“
Sergejus ir toliau rašė. Jo žinutės tapo vis labiau desperatiškos: „Išsiskyriau su ja“, „Einu pas psichologą“, „Pabandykim viską sutaisyti.“ Kristina jas skaitė, bet vis dar neatrašė. Ne dėl keršto – ji tiesiog nežinojo, ar turi jam ką pasakyti.
Vieną rytą, besiruošdama darbui, Kristina pažvelgė į veidrodį ir staiga suvokė, kad pirmąkart po ilgo laiko nuoširdžiai šypsosi. Ne todėl, kad taip reikia kitiems, o todėl, kad tiesiog norisi.
Darbe jos laukė staigmena – ilgai svajotas, bet dėl visų įvykių primirštas paaukštinimas. Vadovas pasikvietė ją į kabinetą:
– Kristina, seniai stebime tavo darbą. Ypač šį mėnesį parodei šaltų nervų ir profesionalumo. Kaip reaguotum į pasiūlymą vadovauti projektų komandai?
Grįždama namo – dabar jau į Linos butą – Kristina mąstė, koks keistas tas gyvenimas: kai vienoje srityje viskas sugriūva, kitoje netikėtai ima tvarkytis, lyg kompensuodamas nuostolius.
Vakarop paskambino Rasa:
– Kristina, žinau, kad galbūt nenori su manim kalbėti… Bet privalau pasakyti. Labai klydau. Ir net ne dėl to, ką padarė Sergejus – aš tave išdaviau, kai turėjau tave palaikyti.
Kristina tylėjo, klausydama sunkaus anytos alsavimo kitame laido gale.
– Žinok, Rasa, – galiausiai prabilo, – susitikim. Šeštadienį, mūsų mėgstamoje kavinėje. Turbūt abi turim daug ką aptarti.
Padėjusi telefoną, ji priėjo prie lango. Apačioje virė vakarinis miesto gyvenimas – žmonės skubėjo namo, įsimylėjėliai vaikštinėjo po du, jaunos mamos stūmė vežimėlius. Kiekvienas jų nešėsi savo istoriją, skausmą ir viltį.
Ant palangės bazilikas jau gerokai buvo paaugęs – nebe trapus daigelis, o vešlus augalas su sultingais lapais. Kristina pirštu perbraukė vėsų lapelį ir pagalvojo, kad galbūt metas žengti kitą žingsnį. Koks jis bus – ji dar nežinojo, bet pirmąkart po ilgo laiko nebijojo tos nežinomybės.
Ji išsitraukė telefoną ir atidarė paskutines neperskaitytas Sergejaus žinutes. „Gerai“, parašė, „pasikalbam. Šeštadienį, 19 val., prie fontano parke. Tik pokalbis – jokių pažadų.“
Paspaudusi „siųsti“, Kristina pajuto keistą palengvėjimą. Kad ir kas nutiks toliau, tai bus jos sąmoningas sprendimas, o ne bėgimas nuo realybės.
Šeštadienio rytas atėjo greičiau, nei ji tikėjosi. Kristina ilgai stovėjo prieš veidrodį, rinkdamasi, ką apsirengti. Pirmą kartą per mėnesį ji norėjo ne šiaip atrodyti tvarkingai, o jaustis išties graži. Pasirinko šviesiai melsvą suknelę – tą pačią, kuri kažkada labai patiko anytai.
Kavinė, kurioje susitarė susitikti su Rasa, beveik nepasikeitė. Tie patys nėriniuoti užuolaidėlės kraštai, vitrinos su pyragaičiais ir šviežiai malamos kavos kvapas. Bet viskas atrodė tarsi iš praeities – lyg dekoracijos ankstesniam jos gyvenimui.
Rasa jau laukė prie staliuko prie lango. Buvo akivaizdžiai sulysusi, plaukuose atsiradę daugiau žilų sruogų. Išvydusi Kristiną, pakilo lyg norėdama apkabinti, bet sutriko ir apsiribojo nedrąsiu pasisveikinimu.
– Užsakiau tau mėgstamą latte, – tarė vietoj pasisveikinimo. – Ir tų mėlynųjų pyragaičių… prisimeni, kaip kartu…
– Prisimenu, – švelniai nutraukė Kristina sėsdamasi. – Ačiū.
Pokalbis prasidėjo sunkiai. Kalbėjo apie orus, darbą, naują baziliką ant palangės – apie viską, tik ne apie esmę. Galiausiai Rasa ryžosi:
– Kasdien pagalvoju – kodėl jo tuoj pat nesustabdžiau? Kodėl leidau tam viskam įvykti?
– O aš – kodėl nepastebėjau akivaizdžių dalykų? – atitarė Kristina. – Žinai, kaltinti save lengviausia. Kur kas sunkiau susitaikyti su mintimi, kad ne viską gyvenime galime suvaldyti.
Jos kalbėjosi beveik tris valandas – apie išdavystę ir atleidimą, apie meilę ir atsakomybę, apie tai, kaip sunku kartais rasti teisingiausią kelią. Prieš išeidama, Rasa netikėtai stipriai apkabino Kristiną:
– Kad ir ką nuspręsi šįvakar… žinok, man visada liksi dukra.
Vakare laikas ėjo per greitai. Kristina ėjo į susitikimą su Sergejumi, ir kiekvienas žingsnis atrodė sunkesnis už ankstesnį. Prie fontano žmonių beveik nebuvo – tik keli balandžiai, besikapstantys kraštuose.
Ji pamatė jį iš tolo – jis atėjo anksčiau ir dabar nervingai vaikštinėjo pirmyn atgal. Rankose laikė bijūnų puokštę, jos mėgstamiausių gėlių. Lygiai tokią, kaip tada, kai jis neva „užsibuvo darbe“…
– Labas, – Kristinos balsas skambėjo tylesnis, nei ji norėjo.
Sergejus atsisuko. Jiedu stovėjo vienas priešais kitą, skiriami kelių metrų ir ištiso prarajos nepasakytų žodžių.
– Aš… – abu prabilo vienu metu ir nutilo.
– Gal tiesiog pasivaikštom, – pasiūlė Kristina. – Ir pasikalbam. Apie viską.
Jie ėjo parko alėja, pirmąkart po ilgo laiko tylėdami ne priešiškai, o tiesiog nebežinodami, kaip prabilti. Tolumoje leidosi saulė, nudažydama dangų bijūnų žiedlapių rausvais atspalviais. Diena ėjo į pabaigą, drauge su ja – ir netikrumo laikas. Reikėjo apsispręsti.
Eidami tyloje jie pasiekė seną pavėsinę parko gilumoje. Čia, prieš penkerius metus, Sergejus jai pasipiršo. Kristina nesąmoningai nusišypsojo tokiam netikėtam sutapimui.
– Prisimeni? – tyliai paklausė Sergejus.
– Prisimenu, – Kristina prisėdo ant suolelio. – Irgi buvo šeštadienio vakaras.
Sergejus liko stovėti, nervingai sukinėdamas bijūnų kotus rankose.
– Aš ėjau pas psichologą, – pagaliau prakalbo. – Du kartus per savaitę. Bandžiau suprasti – kodėl pasielgiau kaip pasielgiau, kas manyje negerai…
– Ir ką supratai?
– Kad bijojau, – jis atsisėdo kiek atokiau. – Bijojau mūsų stabilumo, planų apie vaikus, atsakomybės… Monika atrodė… lyg priemonė iš viso to ištrūkti. Kvaila, tiesa?
Kristina akimis sekė besileidžiančią saulę. Jos spinduliai švietė pro bijūnų žiedlapius ir metė keistus šešėlius ant medinių pavėsinės grindų.
– Žinai, kas baisiausia? – ištarė ji. – Aš galėjau atleisti pačią išdavystę. Gal net suprasti menką silpnumo akimirką. Bet tu kūrei ištisą antrą gyvenimą. Antrą telefoną, slėpimą pas mamą, mėnesių mėnesius trunkantį melą… Tai nebuvo atsitiktinumas, tai buvo kasdienis, sąmoningas sprendimas mane išduoti.
– Žinau, – jo balsas drebėjo. – Todėl ir neprašau atleidimo. Prašau tik… šanso. Šanso įrodyti, kad galiu būti kitoks.
Kristina atsisuko į jį. Prieblandoje jo veidas atrodė ypač pažeidžiamas – toks pažįstamas ir kartu svetimas.
– O aš? – tyliai paklausė ji. – Ar galiu būti tokia pati kaip anksčiau? Ar galėsiu vėl pasitikėti, neišsigąsti kaskart, kai vėluoji, neieškoti melo kiekviename žodyje?
Ji pakilo, priėjo prie pavėsinės turėklų. Vakaro oras buvo prisigėręs žydinčių liepų kvapo ir artėjančios liūties nuojautos.
– Šį mėnesį labai daug galvojau, – toliau kalbėjo ji. – Apie mus, apie save pačią, apie tai, ko aš iš tikrųjų noriu. Ir žinai… supratau, kad nenoriu būti ta, kuri „atleido“. Nenoriu būti ta, kuri suteikė „antrą šansą“. Noriu būti ta, kuri pati save gerbia tiek, kad pradėtų nuo švaraus lapo.
– Vadinasi… – Sergejus nebaigė sakinio.
– Vadinasi, paduosiu skyrybų prašymą, – tarė ji ramiai, beveik be jaudulio balse. – Ne todėl, kad tavęs nebemyliu, o todėl, kad pagaliau išmokau truputį labiau mylėti save.
Pirmos lietaus lašų natos subildėjo į pavėsinės stogą. Kristina atsisuko į Sergejų:
– Bijūnus pasilik sau. Arba nunešk mamai – ji visada mėgo gyvas gėles.
Ji išėjo, kai lietus jau stiprėjo, ir nebeatsisuko. Priekyje laukė audra, bet anapus debesų jau tekėjo jos naujojo gyvenimo aušra.
Lietus pylė vis smarkiau, bet Kristina neskubėjo slėptis. Šilti lašai maišėsi su ašaromis skruostuose, ir tai nebuvo nevilties ašaros – veikiau išsivalymo. Ji ėjo beveik tuščiomis parko alėjomis, ir su kiekvienu žingsniu kvėpuoti tapo vis lengviau.
Kišenėje sudrebėjo telefonas – Linos žinutė: „Kaip sekasi? Reikia pagalbos?“
„Parvažiuoju namo“, – atrašė Kristina, stabtelėjusi ties žodžiu „namo“. Dabar tai iš tiesų buvo jos namai, kad ir laikini.
Kai pasiekė Linos butą, audra buvo įsisiautėjusi. Draugė pasitiko su karšta arbata ir pledu.
– Žinai, – tarė Kristina, apsivyniojusi pledu, – galvojau, kad bus baisiau. Kad skaudės labiau. Bet jaučiuosi… rami.
Lina be žodžių apkabino ją per pečius. Jos sėdėjo prie lango, stebėdamos, kaip žaibai skrodžia dangų, ir Kristinai kiekvienas žaibo blyksnis atrodė tarsi ženklas – tarsi pati gamta rodytų jai kelią į naują gyvenimą.
– Rytoj paskambinsiu mamai, – galiausiai prabilo. – Papasakosiu viską. O tada pradėsiu ieškotis buto. Užteks slapstytis.
– Neskubėk, – švelniai atsakė Lina. – Gali gyventi čia, kiek tik norėsi.
Giliai bute tiksėjo laikrodis, skaičiuodamas jos naujojo skyriaus minutes. Ant palangės subangavo gerokai paaugęs bazilikas, o ore dar tvyrojo lengvas šviežios duonos kvapas – pagal jau jos pačios receptą.
– O žinai, kas man labiausiai stebina? – Kristina atsisuko į draugę. – Staiga suvokiau, kad prieš akis – visas gyvenimas. Ir aš galiu su juo daryti, ką tik noriu.
Lauke lietus pamažu liovėsi, nusinešdamas paskutinius abejonių likučius. Rytoj bus nauja diena, ir Kristina jos laukė nebe kaip aplinkybių auka, o kaip savo istorijos autorė.
Jos krepšyje gulėjo sąsiuvinis su receptais ir užrašais. Paskutiniame puslapyje buvo nauja eilutė: „Kartais reikia paleisti praeitį, kad atsilaisvintų rankos ateičiai.“ Šalia – nedidelis eskizas: baziliko daigas, besistiebiantis į saulę.
