Kai man buvo 35-eri, maniau, kad mūsų gyvenimas su Emilija buvo idealus: stabili inžinieriaus karjera, jaukūs namai priemiestyje ir laiminga šeima. Mes buvome susituokę jau 10 metų, auginome sūnų, ir man atrodė, kad niekas negali sugriauti mūsų laimės. Tačiau 1978-ieji tapo lemtingais metais, palikusiais randą mano širdyje, kuris iki šiol neužgijo.
Viskas prasidėjo vasarą, kai Emilija įsidarbino vietinėje galerijoje. Ji visada domėjosi menu, o šios pareigos jai buvo tarsi įsvajota galimybė. Jos akyse žibėjo nauja ugnelė: ji grįždavo namo kupina įkvepimo, pasakodama apie parodas ir naujus pažįstamus. Aš džiagiausi jos sėkme, tačiau netrukus pastebėjau pokyčius.
Emilija vis dažniau likdavo darbe po darbo valandų. Iš pradžių ji aiškino tai parodų rengimu, vėliau atsirado „susitikimai“. Ji visada buvo draugiška, o aš ja pasitikėjau, bet jos staiga atsiradęs užimtumas pradėjo mane neraminti. Vakare likdavau vienas, svarstydamas, ar tikrai ji tokia užimta, kaip teigia.
Vieną vakarą grįžau namo anksčiau nei įprasta ir pastebėjau, kad Emilijos nėra. Jos rankinė ir raktai buvo vietoje, bet ji pati dingo. Tai buvo keista: ji visada pranešdavo, jei vėluos. Kitą dieną nusprendžiau užžiuoti į galeriją, apsimesdamas, kad noriu ją pasiimti po darbo. Pamačiau, kaip ji išėjo iš pastato kartu su Marijumi, galerijos kuratoriumi. Jie juokėsi, o jis palydėjo ją iki automobilio.
Bandžiau save įtikinti, kad tai tik darbinė pažintis, bet nerimas man nedavė ramybės. Tą vakarą paklausiau jos tiesiai: „Ar tu kažką slepi nuo manęs?“ Emilija sutriko, bet viską neigė. Tačiau jos žvelgsnis, pilnas kaltės, pasakė daugiau nei žodžiai.
Po savaitės sužinau tiesą. Vienas iš jos kolegų, nebegalėdamas tylėti, pasakė man, kad tarp Emilijos ir Marijaus jau seniai kažkas vyksta. Kai vėl su ja apie tai pasikalbėjau, ji prisipažino: „Tai buvo klaida. Aš pasimetžiau.“ Jos žodžiai sudraskė mano širdį. Ji bandė aiškinti, kad tai įvyko tik kartą ir nieko nereiškė, bet aš jau negalėjau į ją žiūrėti kaip anksčiau.
Nusprendėme pabandyti išsaugoti šeimą dėl sūnaus. Emilija pažadėjo, kad daugiau niekada nieko panašaus nepadarys. Bandžiau jai atleisti, bet pasirodė, kad tai buvo sunkiau, nei tikėjausi. Tarp mūsų atsirado praraja, kuri su kiekviena diena vis didėjo. Po dvejų metų visgi išsiskyrėme. Ne tik dėl išdavystės, bet ir todėl, kad tapome svetimi vienas kitam.
Nuo to laiko praėjo daugiau nei 40 metų. Emilija seniai dingo iš mano gyvenimo, bet vis dar negaliu pamiršti akimirkos, kai ji sugriovė mano pasitikėjimą. Kartais galvoju: kas būtų buvę, jei tada nebūčiau sužinojęs tiesos? Gal būčiau laimingesnis, gyvendamas tamsoje. Bet tai jau tik klausimai be atsakymų.
