Kiekvieną vakarą jis sėdi prie lango, laukdamas saulėlydžio. Tai tapo įpročiu, ritualu, be kurio jis neįsivaizduoja savo dienų. Kadaise jie čia sėdėjo kartu – jis ir ji, jo meilė, jo šviesa.
Jie susitiko jaunystėje, kai dar nežinojo, kad gyvenimas pilnas netikėtumų, sunkumų ir džiaugsmo. Jų meilė buvo tokia tyra ir gili, kad atrodė, jog nei laikas, nei atstumas negali jų išskirti.
Tačiau laikas ėjo, ir metai atnešė savų išbandymų. Jie išgyveno daug kartu: džiaugsmus ir liūdesį, vaikų gimimą, savo namo statybas, bemieges naktis, pilnas rūpesčių dėl ateities. Jie tapo vienas kitam ne tik vyru ir žmona – jie tapo gyvenimo draugais, bičiuliais, kurie dalinosi kiekviena maža džiaugsmo akimirka ir kiekviena sunki diena.
Prieš kelis mėnesius jis ją prarado. Jo gyvenimas tarsi užgeso tą akimirką, kai ji išėjo. Jis neverkė, tiesiog sustingo kaip akmuo, neleidęs sau parodyti silpnumo, nes žinojo – ji nenorėtų matyti jo palūžusio.
Nuo to laiko jo širdis tarsi tuščia, ir kiekvieną vakarą jis leidžia čia, jų mėgstamoje vietoje prie lango, prisimindamas ją.
Jie visada mėgo stebėti saulėlydžius. Ji sakydavo, kad paskutiniai saulės spinduliai turi kažką ypatingo – tarsi atsisveikinimo dainą besibaigiančiai dienai. Ir dabar jis sėdi čia, tyloje, stebėdamas, kaip saulė lėtai slepiasi už horizonto.
Atrodo, kad su kiekvienu saulėlydžiu jis vėl su ja atsisveikina, leisdamas jai truputį toliau nueiti.
Kartais jis girdi jos balsą – tylų šnabždesį, tarsi ji būtų čia pat, tarsi tik ką būtų išėjusi į sodą ir netrukus grįžtų. Jis šypsosi, prisimindamas jos juoką, jos geras akis, jos rūpestingas rankas, kurios jį šildė visą gyvenimą.
Mintyse jis kalbasi su ja, pasakoja, kaip praėjo diena, nors ta diena buvo tokia pati kaip ir ankstesnė – tuščia be jos.
Jo vaikai kartais jį aplanko, atneša maisto, klausia, kaip jis jaučiasi, tačiau jis žino, kad jie užsiėmę savo gyvenimais, savo šeimomis. Jis jų nekaltina, nes kadaise ir jis buvo jaunas ir paliko tėvus, kad kurtų savo gyvenimą.
Tačiau dabar jis jaučia vienatvę giliau nei bet kada.
Kiekvieną rytą jis tikisi, kad pamatys ją sapne, nors trumpam, o kiekvieną vakarą atsisveikina su viltimi sulaukti kito ryto. Jis nebijo mirties, žino, kad anksčiau ar vėliau jie vėl susitiks, kažkur ten, už horizonto.
Ši mintis jį palaiko, suteikia jam jėgų ir leidžia laukti – ne su skausmu, bet su ramia, šilta liūdesio jausena.
Šis vakaras, kaip ir visi ankstesni, pripildytas tylos ir prisiminimų. Saulėlydžio šviesa nudažo dangų švelniomis, šiltomis spalvomis, ir staiga jis pajunta jos buvimą.
Jam atrodo, kad girdi jos žodžius, kuriuos ji visada jam kartodavo: „Aš visada esu su tavimi.“ Ir jis žino, kad tai tiesa.
Kiekvieną dieną jis yra vis arčiau tos akimirkos, kai jie vėl bus kartu. Ir nors netekties skausmas lieka su juo, jis randa šiame tyliajame atsisveikinime ramybę.
Jis laukia, kiek reikia, nes tiki, kad vieną dieną jų sielos vėl susijungs.
