Penktą dieną, kai Ona vėl išslinko iš namų iškart po vakarienės, Tomas greitai įėjo į jos kambarį, šį kartą pasiryžęs išsiaiškinti visą tiesą. Tėtis nubėgo į viršų ir vėl nerado dukters. Jis ėmė ieškoti visuose spintose. Drabužiai buvo išmėtyti ant grindų, žaislai gulėjo visur. Jis ieškojo ir ieškojo, bet viskas buvo beveik beprasmė, kol nepastebėjo popieriaus skiautelės.
Ką galėjo reikšti šis keistas užrašas? Tomas pakėlė pagalvę, paėmė užrašą ir pradėjo skaityti. „Ateik į namą, kuris yra už tavo sodėlio, tiksliai 19:30. Tik įsitikink, kad niekas tavęs neseka.“
Vyras pradėjo rimtai nerimauti. Jei anksčiau jis galvojo, kad dukra išslinkdavo pasižaisti kažkur sode, dabar jį apėmė šiurpas. Kas vyksta? Kodėl jo dukra visą tą laiką lankėsi tuose namuose? Ir kas buvo tas paslaptingas užrašo siuntėjas?
Kai vyras nusileido žemyn, Ona jau buvo namie. Jis suprato, kad tiesos iš jos neišsiaiškins, ir tada jam liko tik vienas dalykas: sekti ją. Šeštą dieną Tomas buvo pasiruošęs.
Nepakantingai jis laukė savo kambaryje, truputį atidaręs duris, kad galėtų stebėti mažąją Oną. Laikrodis atsigręžė 19:00, ir tai ištrūko Tomą iš jo minčių. Jo dukros jau nebuvo namie, ji buvo išnykusi.
Tomas nubėgo prie galinių durų, spėjo pamatyti, kaip mergaitė pradingsta tarp medžių, augančių už jo namo. Kai Tomas pasiekė krūmų galą, jis prarado Oną iš akių, bet jau žinojo, kurie namai jam reikalingi, juk jie buvo pažymėti užraše. Taigi, rasti dukrą nebuvo taip sunku. „Ką ji ten daro?“ – nerimavo tėtis.
Tomas sulaikė kvėpavimą ir atsargiai priėjo prie namų, už kurių taip paslaptingai dingdavo jo dukra. Širdis plakė krūtinėje, o delnai prakaituoja nuo jaudulio. Namai atrodė apleisti: nuplikusi dažų siena, apaugę krūmais kiemas, purvini langai, pro kuriuos vos skverbėsi šviesa. Tačiau vienas antro aukšto langas mirgėjo silpnu žvakės švytėjimu.
Vyras priėjo prie šoninės namo sienos ir, žvilgtelėjęs pro plyšį medinėse langinėse, pamatė stulbinantį vaizdą. Mažame, bet jaukiai įrengtame kambaryje sėdėjo Ona. Šalia jos, sėdynėje sėdėjo senesnė moteris. Ji laikė mergaitės ranką ir tyliai ką nors pasakojo, retkarčiais paglostydama jos plaukus. Onos akyse blizgėjo smalsumas, o jos šypsenoje matėsi šiluma.
Tomas sulaikė kvėpavimą. Kas buvo ta moteris? Kodėl jo dukra čia lankydavosi? Jis nusprendė nesikišti ir palaukti dar šiek tiek. Jis matė, kaip senutė iš dėžutės išėmė kažką blizgančio – tai buvo medalionas. Ona su susižavėjimu paėmė jį į rankas ir prisiglaudė prie krūtinės.
„Tu turėtum tai pasilikti, mieloji,“ – tarė senutė, jos balsas buvo švelnus ir geras. „Šis medalionas buvo tavo mamos, kai ji buvo tokia maža kaip tu.“
Tomas pajuto, kaip ašaros užgimsta jo akyse. Jis prisiminė savo žmoną, kuri mirė prieš keletą metų, palikdama jį su maža Ona. Jis niekada negirdėjo, kad jo žmona turėjo kokius nors giminaičius, juo labiau tokią relikviją.
Jis suprato, kad priešais jį sėdėjo seniai pamiršta jo žmonos močiutė, apie kurią jo žmona niekada nepasakojo. Matyt, Ona kažkaip ją rado ir dabar čia lankydavosi, norėdama sužinoti daugiau apie savo motiną.
Tomas nusprendė netrukdyti šiam jaudinam momentui. Jis atsitraukė nuo lango ir tyliai nusigręžė namo, pajutęs keistą palengvėjimo jausmą. Kitą dieną, vakarienės metu, jis švelniai paklausė dukters:
„Ona, ar nenorėtum supažindinti mane su savo nauja drauge?“
Mergaitės akys užpildė baimė ir nustebimas, bet po akimirkos ji linktelėjo galva ir tarė:
„Taip, tėti. Tik… pažadėk, kad nesupyksi.“
„Pažadu,“ – nusišypsojo jis.
Kito vakaro jie kartu nuvyko į namus už sodėlio, ir Tomas pagaliau susitiko su moterimi, kuri taip rūpestingai saugojo jo žmonos atminimą. Tą naktį jų namuose atsirado dar vienas artimas žmogus.
