Į kiemą įbėgo vyresnioji dukra, 8-erių metų Sofija, kuri ką tik grįžo iš mokyklos. Ji pasisveikino ir nuoširdžiai nusišypsojo tetai Miglei, po to nubėgo persirengti, kad galėtų padėti mamai namuose. Jaunesnioji dukra dar buvo darželyje – ją turėjo pasiimti močiutė, kuri visada padėdavo. Agnė sunkiai tvarkėsi viena: dvi dukros, namų ruošos darbai ir rūpinimasis sodu atimdavo daug jėgų ir laiko. Viskas todėl, kad jos vyras Mantas išvyko dirbti į Angliją.
Mantas visada sakydavo, kad gimtajame mieste neįmanoma rasti gero darbo ir skųsdavosi nuolatiniu pinigų trūkumu. Jis nusprendė, kad darbas užsienyje padės šeimai išbristi iš nepritekliaus ir įgyvendinti svajonę apie naują namą. Kaimynas jau buvo pasistatęs didelį, gražų namą, dirbdamas užsienyje, ir Mantas norėjo savo vaikams tokio pat stabilumo ir komforto.
Susitaręs su draugu, kuris jau ilgą laiką gyveno Londone, Mantas išvyko į Angliją ieškoti laimės. Tačiau atvykęs sužinojo, kad darbas, kurį jam pažadėjo draugas, jau buvo užimtas. Pirmąsias savaites jis nesėkmingai ieškojo bet kokio darbo. Galiausiai, pasiklausęs pažįstamų patarimų, įsidarbino fabrike kaip pakuotojas. Atlyginimas buvo kuklus ir neatitiko jo lūkesčių.
Praėjo du mėnesiai. Mantas paskambino Agnei ir pasakė, kad ketina grįžti namo. Per šį laiką jis uždirbo tik 800 svarų. Jis skundėsi nugaros skausmais, nuovargiu ir sunkiomis darbo sąlygomis. Mantas suprato, kad toks darbas nėra vertas atsiskyrimo nuo šeimos ir jo sveikatos. Darbas užsienyje ir vaikų ilgesys jam buvo nepakenčiami.
Agnė su džiaugsmu priėmė žinią apie jo sugrįžimą. Jos negąsdino nei neįgyvendinta svajonė apie naują namą, nei nedidelė uždirbta suma. Svarbiausia buvo tai, kad jos vyras grįžta namo, nes be jo jai buvo labai sunku. Vaikai taip pat labai pasiilgo tėčio.
Tuo metu močiutė grįžo su jaunesniąja anūke ir iškart ėmė ruošti vakarienę. Visi buvo alkani ir laukė jos skanių spurgų. Jau buvo tamsu, kai Mantas įžengė į namus. Rankose jis laikė nedidelį krepšį ir tik keletą smulkių dovanėlių dukroms. Mantas atsisėdo ant sofos ir liūdnai pažvelgė į savo šeimą. Jis pradėjo pasakoti, kaip sunku buvo vienam svetimoje šalyje ir kaip suprato, kad jokie pinigai negali pakeisti artimųjų.
Močiutė nusibraukė ašarą, klausydama jo pasakojimo, ir atsisakė priimti pinigus, kuriuos jis siūlė. Ji pasakė, kad jis juos paliktų vaikams. Mantas sėdėjo tarp savo artimųjų ir jautėsi tikrai laimingas. Jis turėjo vietą žemėje, kur buvo mylimas ir visada laukiamas.
