Man 65 metai, ir pirmą kartą gyvenime susimąsčiau: mūsų vaikai, kuriems su vyru atidavėme viską, jau nebereikia mūsų. Trys vaikai, kuriems skyrėme savo laiką, jėgas ir pinigus, gavo viską, ko tik norėjo, ir tiesiog mus paliko. Sūnus net neatsiliepia telefonu, kai jam skambinu. Kartais galvoju: ar tikrai nė vienas iš jų nepadės mums nė stiklinės vandens, kai pasensime?
Ištekėjau būdama 25 metų. Jonas buvo mano klasės draugas, kuris ilgai dėl manęs stengėsi. Jis įstojo į tą patį universitetą, kad būtų arčiau manęs. Po kuklių vestuvių, po metų, aš pastojau. Gimė mūsų dukra. Jonas turėjo mesti studijas, kad galėtų dirbti, o aš pasiėmiau akademines atostogas.
Tai buvo sunkūs laikai. Vyras dirbo beveik be sustojimo, o aš mokiausi būti mama ir kartu stengiausi užbaigti studijas. Po dvejų metų vėl pastojau. Turėjau pereiti į neakivaizdines studijas, o Jonas dirbo dar daugiau, kad mus išlaikytų.
Nepaisant sunkumų, mums pavyko užauginti du vaikus: vyresniąją dukrą Emiliją ir jaunesnįjį sūnų Luką. Kai Emilija pradėjo eiti į mokyklą, man pagaliau pavyko susirasti darbą pagal specialybę. Gyvenimas pradėjo gerėti: Jonas jau turėjo stabilų darbą su geru atlyginimu, įsirengėme savo būstą. Tačiau vos tik pajutome palengvėjimą, aš vėl pastojau.
Trečiojo vaiko gimimas mums buvo naujas iššūkis. Jonas dirbo dar sunkiau, kad užtikrintų šeimos gerovę, o aš rūpinausi jauniausiąja dukra Egle. Nežinau, kaip mums pavyko, bet pamažu vėl atgavome stabilumą. Kai Eglė pradėjo lankyti pirmąją klasę, pagaliau pajutau palengvėjimą.
Tačiau sunkumai nesibaigė. Emilija, vos tik pradėjusi studijas, pranešė, kad ketina tekėti. Mes jos neatkalbinėjome, nes patys buvome susituokę jauni. Vestuvių organizavimas ir pagalba perkant būstą atėmė daug pinigų.
Lukas, mūsų sūnus, taip pat norėjo turėti savo būstą. Negalėjome jam atsakyti, todėl pasiėmėme dar vieną paskolą ir nupirkome jam butą. Laimei, netrukus jis susirado gerą darbą prestižinėje įmonėje.
Kai Eglė buvo paskutinėje mokyklos klasėje, ji pasakė, kad svajoja apie studijas užsienyje. Tai mums buvo sunkus laikotarpis, tačiau pavyko surinkti reikiamą sumą ir išleisti ją į svajonių studijas. Eglė išvyko, o mes likome vieni.
Bėgant laikui, vaikai vis rečiau lankydavo mūsų namus. Emilija, nors ir gyveno tame pačiame mieste, pas mus užsukdavo labai retai. Lukas pardavė savo butą, nusipirko naują sostinėje ir atvažiuodavo dar rečiau. Eglė, baigusi studijas, liko užsienyje.
Mes atidavėme savo vaikams viską: laiką, jaunystę, pinigus, o galiausiai jiems tapome niekuo. Mes nepageidaujame jų pagalbos ar finansinės paramos. Mes norime tik vieno – kad jie kartais paskambintų ar aplankytų, pasakytų malonų žodį.
Tačiau panašu, kad tai jau praeitis. Dabar galvoju: galbūt atėjo laikas nustoti laukti ir pradėti gyventi dėl savęs? Galbūt būdami 65 metų esame nusipelnę truputį laimės, apie kurią visuomet galvojome paskiausiai?
