Su pirmuoju vyru išsiskyriau prieš daugelį metų. Oi, kaip jis mane išvargino! Po tos santuokos ilgai negalėjau atsigauti. Jis nedirbo, pragėrinėjo mano pinigus, nešė daiktus iš namų. O aš kentėjau, nes kartu augo mūsų sūnus. Bet vieną dieną, kai Dominykui buvo 12 metų, jis priėjo prie manęs ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, pasakė:
— Mama, kodėl tu tai kenti? Išvaryk jį!
Tada lyg šydas nukrito nuo mano akių, ir aš be jokių abejonių išvijau vyrą. Koks tai buvo džiaugsmas – sunku apsakyti žodžiais. Vėliau turėjau keletą gerbėjų, bet niekada neplanavau rimtų santykių. Bijojau vėl pakliūti į spąstus.
Pastarieji ketveri metai buvo ypač sunkūs. Sūnus išvyko dirbti į Kanadą ir nusprendė ten pasilikti visam laikui. Vykti pas jį nenoriu – per vėlu priprasti prie kitos šalies.
Karantinas man buvo labai sunkus – niekas neužeidavo. O paskui pasidarė visiškai liūdna.
— Susirask bent kokį draugą, kad turėtum su kuo pasikalbėti! – ragino mane draugė.
— Supranti, aš žiūriu į savo bendraamžius, o jie visi seni ir paliegę. Gėda žmonėms pasirodyti. Kam man tokie? Kad senatvėje turėčiau kažkuo rūpintis? Jiems reikia ne draugės, o tarnaitės.
— Tai susipažink su kuo nors jaunesniu. Tu juk puikiai atrodai!
Tada ir susimąsčiau. Ir taip jau nutiko, kad su manimi pradėjo bendrauti vyras, gyvenęs kaimyniniame name. Kasdien jis vedžiojo savo šunį parke šalia namų.
Jis buvo vardu Jonas. Išsiskyręs, buvusi žmona išvyko į Italiją, turėjo suaugusią dukrą. Atrodė puikiai – 49 metų vyras, aukštas, žavus. Man, kaip jau sakiau, 62. Pradėjome bendrauti, ir jis taip gražiai mane lepino – beveik kasdien nešdavo gėlių. Nepastebėjau, kaip jis jau atsikraustė pas mane. Visi aplinkiniai stebėjosi, kaip toks patrauklus ir įdomus vyras atkreipė į mane dėmesį. Neslėpsiu, tai mane glostė.
Kasdien gaminau jam skanų maistą, su malonumu skalbiau ir lyginau jo drabužius. Bet vieną dieną jis pasakė man:
— Galėtum vedžioti mano šunį. Tau naudinga būtų dažniau pabūti gryname ore!
— Eime kartu.
— Turbūt mums nereikėtų dažnai rodytis žmonėms.
„Nejaugi jis manęs gėdijasi?“ – pagalvojau. O paskui supratau, kad tapau jo tarnaitė. Nusprendžiau rimtai su juo pasikalbėti.
— Manau, kad namų ruošos darbus reikia dalintis perpus. Tu pats gali išsilyginti savo drabužius. Ir šunį savo vedžioti.
— Klausyk, jei norėjai jauno ir gražaus vyro, turi jam įtikti. Kitu atveju – kokia iš tavęs nauda?
— Turi 30 minučių susirinkti daiktus ir išeiti iš čia!
— Tu ką, negaliu, mano dukra jau atsivedė vaikiną į mano butą.
— Na, tai gyvenkite visi kartu!
Išvijau jį be jokios abejonės. Nors, prisipažinsiu, buvo liūdna. Nejaugi moteris mano amžiuje jau negali sutikti tikros meilės? Taip norisi švelnumo…
