Neseniai mano mama paskambino man ir paprašė atsiimti visus savo daiktus iš jos buto.
— Mes čia vos galime apsisukti dėl tavo daiktų, — pasakė ji.
Šis pokalbis įvyko po to, kai atsisakiau duoti pinigus savo broliui Domui pirmajam įnašui už būstą. Taip, būtent duoti, o ne paskolinti, nes puikiai žinau – jis jų man niekada negrąžins.
Po mano atsisakymo Domas išlėkė iš mano buto piktas ir įniršęs. Jis buvo įsitikinęs, kad tiesiog atiduosiu jam visas savo santaupas, nes jis turi šeimą, vaikų, o aš dar ne.
Man reikia išsikalbėti, nes jaučiu, kad toks artimųjų elgesys yra neteisingas, ypač prieš šventes.
Kai išvykau studijuoti į Vilnių, iškart pradėjau dirbti papildomai.
Iš pradžių gyvenau bendrabutyje, vėliau su drauge išsinuomojome butą. Nenorėjau priklausyti nuo tėvų, todėl stengiausi ne tik save išlaikyti, bet ir padėti mamai.
Ji niekada tiesiogiai iš manęs neėmė pinigų, bet visada paprašydavo atvežti ko nors reikalingo: drabužių, batų, daiktų namams.
O apie maistą net nekalbu – kiekvieną kartą grįždavau su pilnu krepšiu produktų.
Mama gyvena trijų kambarių bute kartu su Domu. Tėtis mirė prieš trejus metus.
Brolis niekada nesiekė mokytis. Baigęs mokyklą, išvyko uždarbiauti į Airiją, tačiau viskas, ką sugebėjo įsigyti per tą laiką, buvo senas automobilis. Grįžęs jis pradėjo dirbti taksistu.
Vėliau vedė ir atsivedė savo žmoną Moniką gyventi į mamos butą.
Jiems nuolat trūko pinigų, nes brolis gyveno šia diena. Vos tik gaudavo atlyginimą – iškart jį išleisdavo.
Jiems padėdavo tiek mama, tiek Monikos tėvai. Domas buvo tikras, kad visada sulauks pagalbos, todėl nė nesistengė daugiau uždirbti ar susikurti finansinio stabilumo.
Dabar Domas ir Monika augina du vaikus, o trečias jau pakeliui.
Jie nusprendė, kad mamos bute tapo per ankšta, ir pradėjo galvoti apie nuosavo būsto įsigijimą.
Aš tuo tarpu gyvenu nuomojamame bute su savo vaikinu Mantu. Planuojame vestuves, bet nusprendėme jas atidėti palankesniam laikui. Mūsų pajamos stabilios: Mantas dirba programuotoju, o aš valdau kelias internetines parduotuves.
Mes neišlaidaujame be reikalo, o taupome nuosavam būstui, kad po vestuvių turėtume savo namus.
Mama žinojo apie mūsų planus, tačiau vis tiek užsiminė Domui, kad jis gali kreiptis į mane pagalbos.
— Jie nori pirkti butą, bet pirmajam įnašui neturi pinigų, — pasakė man mama.
Kai Domas atėjo pas mane ir tiesiai šviesiai pareiškė, kad jam reikia pinigų, atsisakiau jam juos duoti.
Jis įtūžo. Jam atrodė, kad esu jam skolinga vien dėl to, kad jis turi šeimą, o aš – ne.
Vėliau mama paskambino ir pasakė:
— Tu visai neturi sąžinės. Matai, kaip Domui sunku. Jis tavo brolis, galėjai jam padėti. Tu visada galvoji tik apie save.
O tada pridūrė:
— Susirink savo daiktus iš mūsų buto. Mes čia be tavo šlamšto negalime praeiti. Ir per Kalėdas net nesirodyk. Domas ant tavęs pyksta, ir aš pati tavęs nelabai noriu matyti.
Aš neketinau ginčytis. Susirinksiu savo daiktus, rasiu jiems vietą nuomojamame bute. O kai mes su Mantu įsigysime savo namus, persikelsiu ten.
Galėjau paskolinti broliui pinigų, bet žinau, kad jis jų niekada negrąžins. Ir jis net neprašė paskolos – tiesiog norėjo, kad atiduočiau savo santaupas.
Tik todėl, kad jis turi vaikų…
Kaip jūs pasielgtumėte tokioje situacijoje?
