Marina niekada nepasitikėjo savo vyru. Todėl jai teko kliautis tik savimi. Taip susiklostė jų šeimyninis gyvenimas.
Jos vyras, Domantas, buvo gražus lyg paveikslas. Be to, jis turėjo nepaprastą charizmą ir buvo bet kurios draugijos siela. Saikingai vartojo alkoholį, nerūkė, nesidomėjo futbolu, žvejyba ar medžiokle. Žodžiu, „puikus vyras – kaip karaliui rūmuose“.
Dėl visų šių teigiamų savybių Marina puikiai suprato – jos vyras randa paguodą ne namuose. Juk tokių vyrų su žiburiu nerasi, o „medžiotojos“ pačios atsiranda…
Vienintelis dalykas, kuris ją ramino – Domantas dievino jų sūnų, Aurimą. Visą savo laisvalaikį jis skyrė berniukui, tiesiog negalėjo juo atsidžiaugti. Todėl Marina tikėjo, kad ši stipri tėviška meilė yra pakankama jų šeimai išsaugoti.
…Mokykloje Marinos plaukus vadino „ugnies spalvos“, o jos veidą puošė daugybė strazdanų, dėl kurių ji sulaukdavo pravardžių.
Jos motina, pati būdama tikra gražuolė, nuo vaikystės kartojo dukrai:
– Marinyte, tu man esi kaip bjaurusis ančiukas. Atleisk už tokį palyginimą, bet šią karčią tiesą reikia pripažinti. Ir kas tau dar ją pasakys tiesiai į akis, jei ne tavo motina? Vyras tavęs gali ir neimti į žmonas, todėl gyvenime tau teks pasikliauti tik savimi. Mokykis gerai, siek karjeros. O jei kada nors pasitaikys geras žmogus – nevaidink išdidaus. Būk jam ištikima ir paklusni žmona.
Šiuos žodžius Marina prisiminė visą gyvenimą.
Baigusi mokyklą su aukso medaliu, ji įstojo į universitetą. Ten susipažino su savo būsimu vyru. Mergina visiškai nesuprato, kuo ji patraukė tokį patrauklų jaunuolį. Vėliau Domantas prisipažino: ji buvo vienintelė mergina, prie kurios jis nebijodavo prieiti. Marina nesidažė, nesirengė ryškiai, nemokėjo flirtuoti su vaikinais.
Kai Marina suprato, kad toks išvaizdus vaikinas ją rimtai domina, ji nusprendė imtis iniciatyvos. Juk tokios dovanos iš likimo neišmesi! Ji pati pasiūlė Domantui vesti ją. Vaikinas buvo apstulbęs dėl tokio nesikuklinančio pasiūlymo, tačiau Marina jį užtikrino:
– Aš būsiu nuolanki, paklusni ir ištikima žmona. O meilė ateis su laiku.
Domantas iš pradžių dvejojo, bet galiausiai sutiko. Prie jo sprendimo labai prisidėjo ir jo motina, Emilija Petrauskienė. Kai sūnus pirmą kartą parsivedė būsimą žmoną į namus, Emilija peržvelgė ją nepasitenkinimo kupinu žvilgsniu. Jos sūnus – gražuolis, it kino žvaigždė! Kiekviena už jį tekėtų! O čia – strazdanota pilkoji pelytė…
Pirmasis susitikimas su būsimąja anyta nebuvo malonus.
Marina pastebėjo Emilijos Petrauskienės nepasitenkinimą, bet rankų sudėti neketino. Po kelių dienų ji atėjo pas ją viena. Juk reikėjo išgelbėti savo būsimą santuoką! Anyta ją priėmė, pavaišino arbata. Šį kartą Marina jai jau neatrodė tokia negraži.
Marina pažadėjo būti Domantui ištikima žmona iki pat gyvenimo pabaigos. Šis argumentas nusvėrė visus jos „trūkumus“.
Emilija buvo vieniša. Jos vyras paliko ją su sūnumi dėl kitos moters, bet po metų sugrįžo – pavargęs ir išsekęs. Tačiau šeima jo jau nebepageidavo. Emilija visą gyvenimą svarstė, ar nereikėjo jam atleisti? Tačiau iš kitos pusės – ar ji galėtų pamiršti skausmą ir išdavystę?
Vienišai auginti sūnų buvo labai sunku. Todėl Emilija nusprendė palaiminti jo santuoką su Marina. Ji suprato, kad ši mergina lauks Domanto iš bet kokių kelionių – net ir sunkiausių.
…Po metų jiems gimė sūnus Aurimas. Jis buvo tikra savo gražuolio tėvo kopija, ir tai labai džiugino anytą.
Domantas dievino sūnų, rūpinosi juo kaip beprotiškas drugelis. Aurimas tapo jo gyvenimo prasme.
Tačiau meilė žmonai taip ir neatsirado.
Marina ir pati nejautė aistros vyrui. Jų santykiai buvo ramūs ir lygūs. Ji skalbė ir lygino jo marškinius, gamino pietus, pabučiuodavo į skruostą prieš miegą. Domantas visą algą atiduodavo žmonai, per gimtadienius dovanodavo gėlių, pabučiuodavo rytais ir išeidavo į darbą. Visa tai buvo panašiau į ritualą nei į meilę.
Praėjus penkeriems metams, Domantas atrado tikrąją meilę. Tačiau ne savo šeimoje.
Mergina, vardu Gabija, buvo stulbinančio grožio, lyg ne iš šio pasaulio. Domantas negalėjo atsispirti jos žavesiui. Pusę metų jie susitikinėjo slapta, kol Gabija galiausiai pasakė:
– Aš nebūsiu tavo meiluže. Vesk mane arba likime tik draugais.
Domantas sutriko. Jis nenorėjo prarasti Gabijos, bet ir sūnus jam buvo labai brangus. Apie Mariną tuo metu jis net negalvojo.
Kai Aurimui suėjo penkeri, Domantas susikrovė daiktus ir išėjo.
Marina dažnai prisimindavo motinos pamokas. Vaikystėje jos atrodė skaudžios, bet dabar ji suprato, kad išgyvens be tragedijų. Žinoma, širdis buvo įskaudinta, bet ji neketino verkti tris dienas ar pulti į neviltį.
Išeidamas Domantas išgirdo tik ramią žmonos frazę:
– Jei apsigalvosi – durys visada atviros. Tik ilgai nedelsk. Aurimas tavęs labai laukia.
Domantas ilgai dvejojo tarp sūnaus ir Gabijos.
Marina saugojo jo dantų šepetėlį. Kaskart, kai jis ateidavo pas sūnų, tas šepetėlis jam primindavo, kur buvo jo tikrieji namai. Vieną dieną jis jį pasiėmė, bet kito apsilankymo metu pamatė lygiai tokį patį naują…
Metai ėjo.
Marinos draugės ragino ją susirasti vyrą, bet ji tik atsidusdavo ir tylėdavo.
Praėjo dvylika metų. Domantas nustojo lankytis pas sūnų. Aurimas baigė mokyklą.
Marina suprato – jos vyras nebegrįš.
Ji nusprendė nebelaukti. Atostogų metu ji užmezgė trumpą romaną be įsipareigojimų.
Po devynių mėnesių Aurimas turėjo sesę – Emiliją.
Draugės buvo šokiruotos, bet Marina švytėjo iš laimės.
Kartą, vakare, suskambo durų skambutis.
– Tai mano tėtis! – sušuko Emilija.
Marina pravėrė duris.
Prie slenksčio stovėjo Domantas.
– Ar galiu užeiti? – tyliai paklausė jis.
– Užeik.
Domantas apkabino mažąją mergaitę:
– Labas, mano mažoji Saulute!
Tada jis priklaupė prieš Mariną:
– Ačiū tau… Ar atleisi?
Marina giliai įkvėpė:
– Tu buvai „išvykęs“ 17 metų. Bet dabar mums reikia tėčio.
Aurimas stovėjo nuošalyje ir tyliai šypsojosi.
Po dviejų savaičių Marina paskambino draugei:
– Klausėte dėl mano dukros tėvavardžio? Įsidėmėkite – Emilija Domantaitė!
