Tomas sėdėjo savo moderniame bute, gėrė kavą ir žiūrėjo televizorių. Kažkas paskambino į duris.
– Kas čia dar gali būti? – nepatenkintas sumurmėjo jis, padėjo puodelį ant stalo ir nuėjo atidaryti durų.
– Mama! Ką tu čia darai? – nustebo Tomas, praverdamas savo prabangaus buto duris.
Ant slenksčio stovėjo jo mama, apsigaubusi šaliku, rankose laikydama sunkius maišus su maistu. Buvo aišku, kad jai šalta.
– Tomuk, nutiko bėda… mums reikia tavo pagalbos.
– Kodėl tu nepaskambinai?
– Tavo telefonas buvo išjungtas.
– Aš turiu du telefonus. Šis numeris neveikia, – pro sukąstus dantis ištarė Tomas, žvilgtelėdamas per petį, ar kaimynai jos nepamatė.
…Tomas išvyko į Vilnių, baigė universitetą ir pradėjo karjerą. Įsidarbino banke. Jis labai vertino savo naują aplinką ir gėdijosi savo kaimiškos kilmės. Į gimtuosius namus negrįždavo, su šeima bendraudavo tik per didžiąsias šventes. Tėvai buvo paprasti, darbštūs ir geros širdies žmonės, bet jų manieros…
Tomas sunkiai atsiduso, stengdamasis nuslėpti savo nepasitenkinimą.
– Tai kas nutiko? – paklausė jis mamos.
– Sūneli, tavo sesers sūnus labai serga. Jie neturi pinigų gydymui. Padėk jiems, prašau, – tarė mama, o ašaros riedėjo jos skruostais. – Kai tu mokaisi, tavo brolis tau siuntė beveik pusę savo atlyginimo.
Tuo metu vėl suskambo durų skambutis. Šiandien Tomas rengė nedidelį vakarėlį savo kolegoms.
– Eime, – greitai pasakė jis, vesdamas mamą į miegamąjį. – Sėdėk čia tyliai ir niekam nesirodyk, – pridūrė, prieš eidamas atidaryti durų.
Tomui atėjęs kolega, Mantas, nusprendė atvykti anksčiau, kad galėtų trumpai pasikalbėti prieš vakarėlį.
– Konsjeržas apačioje sakė, kad pas tave atvyko mama iš kaimo, – su šypsena tarė Mantas.
– Bet juk sakei, kad tavo tėvai seniai žuvo per kelionę?
– Ne, – ramiai atsakė Tomas. – Tikriausiai kokia nors senyva moteris sumaišė adresą.
– Beje, – pridūrė Tomas. – Padaryk man paslaugą. Nubėk į parduotuvę ir nupirk kažką ypatingo vaišėms. Pakviečiau direktoriaus dukrą, Mariją. Turiu nuojautą, kad iš to gali kažkas išeiti. – Pamerkė akį Mantui ir uždarė duris.
Mama sėdėjo miegamajame, nežinodama, ką galvoti.
– Sūneli, ką tu apie mus pasakojai? – beviltiškai paklausė ji, o ašaros vėl ėmė riedėti jos veidu.
– Mama, dabar ne laikas! Kiek reikia gydymui?
– Labai daug, sūneli! Gal dešimt tūkstančių? – nedrąsiai paklausė ji.
– Žinoma, ne. Štai tau penki tūkstančiai ir, prašau, daugiau manęs netrukdyk.
Tomas greitai nupirko mamai bilietą atgal, įsodino į taksi ir tarė:
– Turi suprasti, kad mano gyvenimas dabar visiškai kitoks. Mes dabar esame skirtingi žmonės!
Vėlai naktį, kai Marija ir Tomas įėjo į miegamąjį, mergina staiga paklausė:
– Tomai, kas čia per seni niekučiai? – parodė į nutrintus maišus, pilnus kaimiškų gėrybių.
– Tarnaitė paliko.
Tuo tarpu mama važiavo traukiniu, žvelgdama pro langą, o jos akyse spindėjo ašaros.
Ji negalėjo suprasti, kur padarė klaidą auklėdama sūnų.
