Prieš dešimt metų tapau Domanto žmona. Mano vyras nebuvo vienintelis vaikas šeimoje – jis turėjo du vyresnius brolius, kurie tuo metu jau buvo vedę, turėjo gerus darbus ir apskritai gyveno stabilų, susitvarkiusį gyvenimą.
Nors Aldona Kazlauskienė turėjo dar dvi marčias, neįtiko jai tik aš. Mūsų santykiuose niekada nebuvo atvirų konfliktų ar priekaištų, tačiau visi aiškiai jautė įtampą.
Aš maniau, kad tai daugiausia dėl pavydo. Juk pastaruosius kelerius metus Domantas buvo didžiausias jos ramstis, o dabar jo dėmesys perėjo kitai moteriai – man.
Nuolat stengiausi pelnyti uošvienės palankumą, norėjau, kad ji mane priimtų, kad galėčiau vieną dieną nuoširdžiai ją pavadinti „mama“. Bet kol ji mane ignoravo ir atstumdavo, apie tai negalėjau nė galvoti.
Nepaisant visko, aš ją gerbiau. Juk tai ji išaugino mano Domantą tokiu puikiu vyru ir rūpestingu tėvu mūsų vaikams.
Kai gimė pirmagimis, Aldona pradėjo dažniau mus lankyti, tačiau netrukus vaikų susilaukė ir jos kiti sūnūs, todėl jos dėmesys pasiskirstė tarp jų šeimų.
Per šventes ji taip pat dažniau rinkdavosi pasisvečiuoti pas vieną iš jų, o mes likdavome paskutinėje vietoje. Labiausiai skaudėjo tai, kad ji nuolat pamiršdavo mano gimtadienį.
Domantas kasmet turėdavo jai priminti, tačiau net ir taip ji ne visada pasveikindavo.
Galų gale susitaikiau su mintimi, kad niekada neturėsiu mylinčios uošvienės ir priėmiau viską taip, kaip yra.
Prieš metus mirė mano uošvis, ir tai stipriai palaužė Aldoną.
Ji tarsi tapo kitu žmogumi – gydytojai išrašė daugybę vaistų, tačiau jos būklė tik blogėjo. Nerviniai priepuoliai ją taip išsekino, kad ji vos galėjo pakilti iš lovos. Kaip paaiškėjo, jos vyresnieji sūnūs su žmonomis nesiruošė dažnai lankytis ir ja rūpintis.
Ir štai, Naujuosius metus ji nusprendė sutikti su mumis.
Visą šventinį stalą ruošiau aš, nes Aldona tam nebeturėjo jėgų – ji tuo metu tik ilsėjosi. Kai pasiteiravau apie kitas dvi marčias, ji tik numojo ranka, lyg jos visai nenorėtų rūpintis ja senatvėje.
Prieš pat prezidento sveikinimą uošvienė paprašė mūsų dėmesio ir pasakė svarbią naujieną. Abu vyresnieji sūnūs ir jų žmonos atsisakė jos pasiūlymo, todėl dabar visos viltys dedamos į mus. Ji nori, kad mes persikeltume gyventi pas ją, rūpintumėmės ja, o mainais ji mums užrašys savo butą.
Likau be žado nuo tokio įžūlumo!
Juk visus šiuos metus jai buvau tarsi tuščia vieta, ji beveik mūsų nelankė, elgėsi taip, tarsi mes nebūtume šeima. Ir tik tada, kai du jos numylėti sūnūs atsisuko nuo jos, staiga prisiminė ir mus?
Kaip savanaudiška!
Domantas pažadėjo pagalvoti, tačiau pakeliui namo aiškiai išdėsčiau savo nuomonę: tegu ja rūpinasi tie, kuriems ji visą gyvenimą skyrė savo dėmesį, rūpestį ir meilę.
Jeigu mes jai niekada nebuvome svarbūs, kodėl dabar turėtume dėl jos aukoti savo gyvenimą?
