Ne, sūnus buvo gyvas ir sveikas, jam viskas buvo gerai. Jis tiesiog daug dirbo, turėjo jauną žmoną, o su mama kalbėtis jam atrodė nuobodu… Yra žmona, yra draugai, yra kolegos…
Sūnus mylėjo mamą, tačiau vis nerasdavo laiko jai paskambinti. Taip jau būna – nieko baisaus. Ir pati mama nebuvo iš tų, kurios įkyriai lenda į gyvenimą. Kam trukdyti, jei vaikui viskas gerai?
Bet ji ilgėjosi ir liūdėjo. Dirbo slauge, rūpinosi mažais pacientais, labai mylėjo vaikus. Vakare grįžusi namo, kartais peržiūrėdavo sūnaus Artūro nuotraukas.
Tyliai su juo kalbėdavosi – tai tokia motiniška keistenybė. Kas vakarą melsdavosi už jį. Skaitydavo jo žinutes – jų buvo nedaug. Sveikinimas su Kovo 8-ąja ir gimtadieniu.
Taip pat keletas paveikslėlių su Naujametiniais ir Kalėdiniais linkėjimais, saugomų jos senutėliame telefone. „Brangi mamyte, linkiu tau laimės, sveikatos ir ilgų gyvenimo metų!“ – tokios žinutės.
Ir vieną dieną ji visgi paskambino sūnui. Atsiprašė, kad trukdo, ir paprašė jo užsukti – ji nupirko jam dovaną. Sūnus nustebo: „Kam, mama? Aš viską turiu! Aš ir taip ruošiausi pas tave atvažiuoti, tik vis laiko nėra. Gerai, atvažiuosiu, žinoma, ne dėl dovanos, o tiesiog tavęs aplankyti!“
Jis tikrai buvo geras sūnus. Atvažiavo po trijų dienų vakare – tik trumpam. Net atvežė tortą. Į vidų nėjo, tiesiog ištiesė mamai dėžutę: „Čia tau!“
Mama irgi įteikė sūnui dovaną. Jis net aiktelėjo! Tai buvo labai brangus „iPhone“, beveik naujausias modelis, kainavęs didžiulius pinigus.
Tam ji taupė metus. Sau nieko nepirko, viską skyrė šiam pirkiniui. Ir štai – įteikė sūnui dailią dėžutę su telefonu, džiugiai nusišypsojo – ji labai apsidžiaugė, kad Artūras pagaliau atvyko. Apkabino jį, pabučiavo ir padavė dovaną.
Tada tyliai tarė, atsakydama į jo nustebusius žodžius: „Tai tau, sūnau. Žinai, truputį apsirgau, greitai mane guldys į ligoninę.
Kartais man paskambink, gerai? O jei negalėsi paskambinti – parašyk. O jei ir to nepavyks – bent jau atsiųsk paveikslėlį, gerai? O jei net ir to nepadarysi – nieko tokio.
Tiesiog pagalvojau: telefonas visada tavo rankose, tad paimsi jį – ir prisiminsi mane. Ir to man užteks. Aš tiesiog žinosiu, kad tu dar prisimeni mane…“
Po savaitės mamos nebeliko… O sūnui liko tas brangus telefonas, beveik naujausias modelis. Ir kiekvieną kartą, kai jis jį paima į rankas, verkia.
Todėl kad retai skambino. Retai rašė. Vis galvojo, kad dar turės laiko pabūti kartu.
Kad visada galės paspausti kontaktą „Mama“ ir išgirsti jos tylų, brangų balsą. Juk reikia tik rasti vardą sąraše – ir mama atsilieps! Dar daug laiko pokalbiams ir žinutėms…
Bet to laiko nebuvo tiek daug. Jei žmogus neskambina, nerašo, nieko neprašo, o mes vis atidėliojame jam paskambinti ar apsilankyti – tai dar nereiškia, kad jis visada bus pasiekiamas.
Ateis diena, kai gali nuskambėti šaltas atsakymas: „Abonentas nepasiekiamas“. Net jei mūsų rankose bus pats brangiausias ir moderniausias telefonas…
