— Niekam aš nereikalinga, eisiu viena į senelių namus
— Aš nebegaliu daugiau, — sako Irena, — tiesiog neturiu jėgų. Po pokalbio su ja jaučiuosi kaip išspausta citrina.
Ir nors žinau, kad ji mane labai myli, aš ją taip pat myliu, bet norėčiau kuo labiau apriboti bendravimą, nes tai yra tiesiog per sunku.
Irenai 44 metai, ji turi vyrą, du vaikus. Prieš maždaug penkerius metus jos mama tapo našle, o prieš dvejus metus jos jaunesnysis brolis vedė. Žmona paveldėjo savo butą, tačiau apie pusę metų jaunieji gyveno pas mamą jos prašymu.
— Neišeikite, — prašė sūnaus Elena, — man taip vieniša, tiesiog neištversiu, jei liksiu visiškai viena.
— Brolis pasidavė mamos prašymui, įtikino žmoną, — pasakoja Irena, — nors būdama jos vietoje, turėdama savo butą, aš tikrai nebūčiau ėjusi gyventi su anyta. Bet brolio žmona suprato situaciją, jau net buvo pradėję ieškoti nuomininkų jos dviejų kambarių butui, bet kol ieškojo, brolis pats nebegalėjo ilgiau gyventi su mama po vienu stogu.
— Kas čia per gyvenimas, — skundėsi man brolis, — atsakyta ne tokiu tonu, pakviesta prie stalo ne taip, pažiūrėta ne taip, praeinant pro šalį. Visiems mums sunku po tėčio netekties, bet gyvenimas eina į priekį. Aš nenoriu prarasti savo žmonos dėl mamos įžeidžių pastabų.
— Galvojau, kad tai tiesiog eilinė istorija: marti prieš anytą, — pasakoja Irena, — bet tada prisiminiau: taip, mamai kažką pasakysi, o po kelių dienų ji viską primins su ašaromis ir nuoskauda, su visiškai kita reikšme, lyg būtum norėjusi ją įskaudinti. Mes jos nevertiname, negerbiame.
Kai sūnus su žmona išsikraustė, mama pradėjo nuolat skambinti dukrai Irenai ir skųstis savo nereikalingumu, tuo, kad vaikams jos nebereikia.
— Išmesiu telefoną, — sakydavo ji, — pamirškite, kad apskritai turite mamą. Niekam aš nereikalinga, jei ir jūs manęs nebereikia.
— Mama, kaip gali sakyti, kad nereikalinga, — sakydavo Irena, — juk tik vakar buvau pas tave pietų.
— Buvai? Užsukai? Bet ne pasėdėti, ne pabendrauti.
— O kada prisėsti? — sako Irena, — turiu lėkti į darbą, vyresnis sūnus trečiokas, dukra ruošiasi į mokyklą kitais metais, vakarais savaitės viduryje dar tiek reikalų namie, o jei savaitgalį nuvažiuosi pas mamą, tai visas pusdienis prarastas.
— Leisk padėsiu tau sutvarkyti namus, — siūlo dukra savaitgalį, — kol vyras kabins lentynas balkone, aš išvalysiu vonią, o tu pabūsi su anūkais?
— Nieko man nereikia, — atsako mama, — tiek jau nugyvenau, man mažai beliko. Ir kodėl siūlai tvarkytis? Nori pasakyti, kad aš nevala, kad viskas namie purvina?
Ir prasideda įsivaizduojamų ir tikrų dukters nuodėmių priminimas nuo ankstyvų mokyklos laikų. Irena ištveria, bet sunkiai, o jei pabando kažką atsakyti mamai, iškart ašaros:
— Geriau visai neateikit pas mane, — verkia mama, — neerzinkit manęs. Visų vaikų gyvenimas kaip gyvenimas, o jūs manęs nenorite, tik kritikuojate, kad ne taip elgiuosi, ne tai sakau. Nugyvensiu be jūsų, eisiu viena į senelių namus.
— Net anūkai pas močiutę nenori nakvoti, — pasakoja Irena, — ji net jiems priekaištauja, kad gamino, stengėsi, o jie blogai valgo.
— Nesenas brolis nupirko mamai naujas užuolaidas, — prisimena Irena, — žmona rinko, juk vyras to nebūtų padaręs? Mama iš pradžių pagyrė užuolaidas, bet kai sužinojo, kad jas išrinko marti, pareikalavo, kad iškart išvežtų dovaną.
Brolis išvežė.
O kur mano naujos užuolaidos? — po dviejų dienų klausia mama telefonu, — aš sakiau jas išvežti? Nesakiau! Ir nedarykit iš manęs kankinės, esu visiškai sveiko proto.
— Mamai 68 metai, sveikata stipri, bet būdas tapo nepakenčiamas. Visada mėgo vadovauti, laikyti viską savo rankose, bet prie tėčio taip nesielgė.
Elenos vaikai jau gyvena su kaltės jausmu: kad skiria mamai per mažai dėmesio, nepakankamai myli, myli ne taip, kaip reikia. Jie stengiasi dažniau bendrauti, suprasti jos poreikius, išklausyti, bet situacija tik blogėja. O su kiekvienu nauju priekaištu noras palaikyti ryšį vis mažėja.
— Ką daryti? — klausia Irena patarimo, — Juk vis tiek aš, brolis ir mano vaikai labai mylime mamą ir močiutę. Anūkai dažniau ją lankytų, jei močiutė nebūtų tokia kritiška.
