Man 30 metų, bet jaučiuosi taip, lyg gyvenimas būtų mane palikęs nuošalyje. Laikas bėga, o aš įstrigau nesibaigiančiame vienatvės rate, iš kurio nematau jokios išeities. Prieš kelerius metus išsiskyriau su moterimi, su kuria kūriau ateitį, ir nuo tada mano gyvenimas tapo tuščias.
Anksčiau buvau pasitikintis savimi, visada apsuptas dėmesio. Universitete niekada netrūko merginų, o ateitis atrodė aiški – karjera, šeima, vaikai. Bet viskas sugriuvo, o aš likau stovėti vienas, be nieko.
Buvusios merginos jau seniai sukūrė šeimas, augina vaikus, o aš gyvenu vienas bute, kur net sienos, rodos, šnabžda apie mano nesėkmes. Net tos, kurios niekada nebuvo laikomos geidžiamomis, rado savo antrąsias puses. O aš? Kas su manimi negerai?
Kai draugai tampa svetimi
Net draugai nutolo. Tie, su kuriais kažkada savaitgaliais gerdavau alų ir kalbėdavau apie gyvenimą, dabar per daug užsiėmę savo šeimomis. Jie turi kitokius rūpesčius – vaikų ligas, paskolas, žmonų kaprizus. O aš? Apie ką man su jais kalbėti? Jiems mano problemos atrodo juokingos.
Vis dar kartais nueinu į gimtadienius, bet jaučiuosi svetimas. Esu tas vienišius, kuris visiems kelia užuojautą, bet niekam iš tiesų nerūpi.
Bandžiau kažką keisti. Įsigijau sporto klubo abonementą, tikėdamasis, kad ten sutiksiu bendraminčių ar bent jau užmegsiu naujas pažintis. Bet ne. Ten visi susikoncentravę į save, o aš jiems tiesiog nematomas.
Virtualios pažintys – dar didesnė iliuzija
Tada nusprendžiau pabandyti pažintis internetu. Tikėjau, kad XXI amžiuje tai puikus būdas sutikti žmogų. Bet klydau.
Ten – arba desperatiškai meilės ieškančios moterys, arba tos, kurios nori tik trumpalaikių nuotykių. Peržiūrėjau šimtus profilių, išsirinkau kelias moteris, kurios atrodė įdomios, bet realybėje viskas buvo kitaip. Atėjęs į pasimatymą, dažniausiai sutikdavau visai kitą žmogų nei matyta nuotraukose – dešimtmečiais senesnę versiją arba visiškai svetimą asmenį.
Buvo ir tokių, kurios per pirmą vakarą kvietėsi į namus „išgerti kavos“. Buvo tokių, kurios tiesiog norėjo, kad sumokėčiau už jų vakarienę ir daugiau jų nebepamatyčiau. O buvo ir tokių, kurios ieškojo ne vyro, o piniginės. Aš nesitikėjau pasakos, bet tokio absurdo – taip pat ne.
Prarasta ateitis
Trys metai beprasmių bandymų susikurti naują gyvenimą. Trys metai nusivylimų, tuščių vilčių ir begalinio vienišumo.
Kartais susimąstau – galbūt padariau klaidą, palikdamas buvusią? Jos gyvenimas klostosi puikiai – ji ištekėjo už jaunesnio, perspektyvaus vyro, dabar laukiasi vaiko. O aš?
Aš esu vienišas. Aš nesėkmingas. Aš tapau savo paties šešėliu. Nebeliko nei pasitikėjimo savimi, nei gyvenimo džiaugsmo.
Kaip ištrūkti iš šio užburto rato? Kaip vėl tapti vyru, o ne žmogumi, kuris niekam nebereikalingas? Jei kas nors turi atsakymą, pasakykite man jį. Nes aš jau nebežinau, ką daryti.
