Mantas ir Edgaras susipažino darbe. Edgaras atėjo į bendrovę kaip naujas skyriaus vadovas, ir kažkaip iškart tarp jų užsimezgė draugiški santykiai. Mantas negalėjo jo nemėgti – charizmatiškas, linksmas, mokantis priversti žmones juoktis net tada, kai viskas griūva.
Jų draugystė tapo dar artimesnė, kai Edgaras padėjo Mantui išspręsti finansines problemas po motinos netekties. Atsidėkodamas už palaikymą, Mantas tapo ne tik jo artimu draugu, bet ir savotišku paslapčių saugotoju. O paslapčių Edgaras turėjo daug…
Jis pasakojo apie savo nuobodžią santuoką. Jo žmona Ieva buvo ramios prigimties, mėgo namų jaukumą, tačiau jis troško jaudulio. Ir būtent tą jaudulį jam suteikė Karina. Aistringa, paslaptinga, visada pasirengusi nuotykiams.
Mantas iš pradžių tik šypsojosi, klausydamasis draugo pasakojimų apie dvigubą gyvenimą. Bet kai Edgaras paprašė padengti jį prieš žmoną, pradėjo jaustis nepatogiai. Tačiau draugystė įpareigojo, tad jis leido Edgarui naudotis savo garažu kaip alibi. Ieva nieko neįtarė – ji tikėjo kiekvienu vyro žodžiu.
Vieną dieną Edgaras pakvietė Mantą į svečius. Mantas labai nenorėjo eiti. Jis jautėsi bjauriai meluodamas moteriai, kuri nežinojo tiesos. Bet atsisakyti buvo nepatogu.
Jis įsivaizdavo Ievą kaip nuobodžią, užguitą namų šeimininkę. Tačiau realybė buvo visai kitokia. Ji pasirodė esanti linksma, nuoširdi ir spinduliuojanti šiluma. Ji su didžiule meile žvelgė į Edgarą, net nesuprasdama, kad šis jau seniai gyvena dviem gyvenimais.
Mantas jautėsi šlykščiai. Kaip jis galėjo prisidėti prie šio spektaklio? Kaip jis galėjo leisti šiai moteriai būti apgaudinėjamai?
Po to vakaro tarp draugų kilo didžiulis ginčas. Mantas pareiškė, kad daugiau nebepadės Edgarui. Tačiau Edgaras laikėsi savo: „Tu nesupranti. Karina – tai kažkas ypatingo. O Ievai geriau nežinoti. Kam drumsti jos ramybę?“
Bet likimas turėjo kitų planų.
Vieną dieną Edgaras su šypsena veide pranešė, kad išsiprašė savaitę atostogų. Planas buvo paprastas: su Karina – prie jūros, o Ievai jis pasakys, kad išvyksta į komandiruotę. Mantas turi tai patvirtinti.
Bet šįkart Mantas atsisakė meluoti.
Po kelių dienų jam paskambino Ieva. Jos balsas buvo tylus, drebančiais kraštais. Ji paprašė atvykti. Kai Mantas atvyko į jų namus, pamatė ją – raudonomis akimis, suglumusią, sutrikusią.
– Aš viską supratau, – sušnibždėjo ji. – Jis mane vadino Karina… Kelis kartus. O jo drabužiai kvepėjo svetimais kvepalais. Aš žinau, kad jis išvyko ne į komandiruotę. Prašau, pasakyk man tiesą.
Mantas tylėjo. Bet akimirka, kai jis pamatė jos skausmą, viską nulėmė. Jis papasakojo viską.
Praėjo savaitė. Edgaras sugrįžo namo… tačiau namuose žmonos nebuvo. Ji neatsiliepė telefonu, draugės nieko nežinojo. Jis sunerimo. Skambino Mantui – šis atsiliepė ramiai:
– Ji pas mane.
Po penkiolikos minučių Edgaras stovėjo Manto bute, sugniaužtais kumščiais, o priešais jį sėdėjo Ieva – su chalatėliu, rami, bet tvirtai pasiryžusi.
– Tu… viską jai papasakojai?! – Edgaras spjaudė žodžius, beveik užspringdamas pykčiu. – Aš gi tik prašiau patvirtinti komandiruotę!
Bet Mantas stovėjo ramus.
– Kol tu lakstei su meiluže, aš supratau, kokią moterį tu turi. Ir dabar mes mylime vienas kitą.
Edgaras žengė žingsnį atgal, lyg būtų gavęs smūgį į skrandį. Akys degė įsiūčiu.
– Kaip ji galėjo iškeisti mane – pasiturintį, sėkmingą vyrą – į tave?!
Bet Ieva net nekrustelėjo. Ji jau padavė skyrybų prašymą. Edgaras trenkė į sieną, prakeikė abu ir išėjo.
Jie išsiskyrė. Edgaras netrukus išėjo iš darbo, o po kelių mėnesių tiek Mantas, tiek Ieva surengė naujas vestuves.
O neištikimybė visada išlenda į dienos šviesą – anksčiau ar vėliau.
