Kai mano uošvė įteikė mums nuosavybės dokumentus vestuvių dieną, maniau, kad laimėjome gyvenimo loterijoje. Tačiau praėjus vos savaitei po persikraustymo supratau, kad jos dosnumas buvo ne kas kita, o gerai užmaskuotas spąstas. Pasikalbėjau su žmona ir reikalavau, kad mes atiduotume namą. Bet jos atsakymas mane pribloškė.
Svajonė, kuri virto košmaru
Aš ir Emilija buvome kartu jau šešerius metus – tai buvo metai, kupini stiprios, nepalaužiamos meilės. Mūsų vestuvės buvo šios meilės triumfas, diena, kai galiausiai prisiekėme būti kartu visą gyvenimą.
Kai maniau, kad ši diena jau negali būti tobulesnė, jos motina, Teresė, atsistojo, norėdama pasakyti tostą.
– Už mano brangią dukrą ir jos naują vyrą, – ištarė ji, pakeldama taurę.
Salėje įsivyravo tyla, visų žvilgsniai nukrypo į ją. Ji šypsojosi mums taip, lyg turėtų dovaną, kuri pakeis mūsų gyvenimą.
– Tegul jūsų gyvenimas būna toks pat stiprus ir tvirtas kaip pamatai, ant kurių jį statote. Ir pradžia bus tokia, – jos balsas skambėjo salėje, kai padavėjas priėjo prie mūsų su sidabrine dėže.
Teresė atidarė ją su teatrališku mostu – viduje buvo nuosavybės aktas.
Visi sulaikė kvapą. Žmonės aikčiojo iš nuostabos, o man į rankas buvo įteiktas dokumentas, kurio svoris atrodė didesnis nei paprasto popieriaus lapo.
Mano širdis spurdėjo iš džiaugsmo. Namas! Tikras namas! Atsisukau į Emiliją, tikėdamasis, kad ji džiaugsis kartu su manimi. Tačiau jos ranka mano delne buvo šalta ir įsitempusi. Jos šypsena atrodė priverstinė.
– Ar gali tuo patikėti? – sušnibždėjau.
Ji lėtai linktelėjo, bet jos balsas buvo tylus:
– Tai… dosnumas.
Turėjau suprasti, kad tai – perspėjimas, bet aš pamaniau, kad ji tiesiog pavargo nuo visų vestuvių rūpesčių. Tai buvo pirmoji mano klaida.
Pavergtas nuosavuose namuose
Kai persikraustėme, vos galėjau sulaikyti ašaras. Tai buvo ne šiaip namas – tai buvo didžiulis, erdvus, penkių kambarių dvaras prestižinėje miesto dalyje. Užaugęs skurde, negalėjau patikėti, kad dabar gyvensiu tokiame name.
Tačiau Emilija elgėsi kitaip. Ji vaikščiojo po namą taip, lyg kažko ieškotų. Kelis kartus pagavau ją žiūrinčią pro langą, kandžiojančią lūpą. Ji dažnai dingdavo su telefonu, o kai paklausdavau, su kuo kalbėjosi, atsakymai būdavo neaiškūs.
Vieną vakarą, kai baigėme vakarieniauti, paklausiau:
– Mieloji, kas tau yra? Nejaugi tau čia nepatinka?
Ji giliai atsiduso, bet nepakėlė akių į mane.
– Tai tiesiog… dideli pokyčiai. Mes ką tik susituokėme, pradėjome naują gyvenimą…
Aš galėjau suprasti, kad reikia laiko priprasti prie naujovių. Bet jos šaltumas mane kankino.
Pirmoji plyšio linija mūsų santuokoje pasirodė vakarienės metu pas Teresę.
Sėdėjome trise prie nepriekaištingai padengto stalo, oras buvo prisotintas keptos vištienos ir rozmarino kvapo. Staiga Teresė tarė saldžiu, bet grėsmingu balsu:
– Jūs jau kalbėjote su mano advokatu? Norėčiau, kad kuo greičiau pasirašytumėte sutartį.
Aš sustingau su šakute rankoje.
– Sutartį? – paklausiau, nesuvokdamas, ką ji turi omenyje.
Teresė palenkė galvą, jos veide pasirodė apsimestinė nuostaba.
– O, maniau, kad Emilija tau jau viską papasakojo.
Pažvelgiau į savo žmoną. Jos pirštai taip stipriai gniaužė vyno taurę, kad nudelbti nagai išbalo.
– Mama… – sušnibždėjo ji.
Bet Teresė tik nusišypsojo, pakeldama ranką, kad ją nutildytų.
– Emilija turbūt laukė tinkamo momento. Tai susitarimas dėl namo, Martynai. Galiu iš karto paaiškinti sąlygas.
Staiga pajutau, kaip mano gerklė išdžiūvo. Teresė patogiai įsitaisė kėdėje, jos balse buvo girdėti šaltas pasitenkinimas. Ji kalbėjo lyg skaitydama prekybos sutartį.
– Matai, namas tebėra mano nuosavybė. O kad galėtumėte jame gyventi, yra tam tikros taisyklės. Pavyzdžiui, negalima perdažyti sienų. Be to, turi dirbti ne toliau nei 20 kilometrų nuo manęs. Šeima turi būti arti.
Jaučiau, kaip kraujas smarkiai plūsta į smilkinius.
– O kas bus, jei mes nesilaikysime šių… „taisyklių“? – paklausiau, nors jau nujaučiau atsakymą.
Teresė nusišypsojo taip, kaip šypsosi žmogus, turintis visus kozirinius tūzus rankose.
– Na, aš galiu bet kada atšaukti jūsų teisę ten gyventi. Bet to nebus, jei laikysitės susitarimo.
Jos akyse buvo kažkas tamsaus. Kažkas, kas man kėlė siaubą.
– Beje, sutartyje yra dar vienas punktas, – pridūrė ji nekaltu balsu. – Aš taip pat turiu teisę dalyvauti savo anūkų auklėjime. O, ir noriu pirmojo anūko per dvejus metus.
Tie žodžiai buvo tarsi šaltas, stiprus antausis.
Visa tai, kas atrodė kaip dosnumas, staiga virto manipuliacija. Teresė niekada neplanavo dovanoti mums namo. Ji tiesiog norėjo mus pavergti.
