Kartą Martynas suprato, kad jo gyvenime – rimta problema. Jis sėdėjo pas specialistą, kuris, susimąstęs pakėlė akis nuo bloknoto ir tarė:
– Jums problemos su žmona.
Martynas suglumo. Jis niekada taip negalvojo. Tačiau prisiminė – ji visada skambindavo, jei jis užtrukdavo bent pusvalandį.
Ji kišdavo jam knygas, kurių niekada nebūtų pasirinkęs pats. Filmai? Tik pagal jos skonį. Sporto klubas? Ji įkalbėjo jį ten eiti. Mityba? Na, ne tai kad vertė, bet visada gamino sveiką maistą.
Ir, žinoma, ji privertė jį mesti rūkyti. Draugai? Su jais ji nesutarė – jie mėgo išgerti, o jai tai nepatiko.
Jis patyrė tiek apribojimų, tiek pažeminimų. O tikrąjį situacijos mastą suprato tik tada, kai specialistas atvėrė jam akis.
Martynas sėdėjo sutrikęs. Dešimt metų jis gyveno kalėjime. Dešimt metų – kaip pragare. Ir jis ryžosi. Pradėjo daryti viską jai į pyktį, kaltino ją, kad ji atėmė jo laisvę, sunaikino jo gyvenimą.
Galiausiai jis nusprendė išsikraustyti. Gyventi laisvai. Ir specialistas jį karštai palaikė.
„O ką turėjote, kai susituokėte?“
– O ką turėjote, kai susituokėte? – paklausiau jo.
– Nieko, – atsakė Martynas. – Nei mašinos, nei buto. Ji visada sakė, kad ištekėjo iš meilės. Bet dabar man atrodo, kad ji tiesiog norėjo rasti silpnesnį, kad galėtų jį valdyti.
Aš šyptelėjau ir vėl paklausiau:
– O ką turite dabar?
Martynas atsilošė kėdėje.
– Gerą automobilį. Nuosavą butą. Namas už miesto, su sodu. Savo verslas. Gamybos cechas. Sūnus jau eina į pirmą klasę. Dar turiu sniego motociklą – su juo puiku leisti laiką miške, su žmona ir vaiku per savaitgalius…
Jis nutilo.
– Taigi, – tęsiau aš. – Jūs neturėjote nieko. O tada atsirado ta „tironė ir despotė“, kaip jūs sakote – ir staiga viskas atsirado? Kaip čia taip? Jūs metėte rūkyti. Pradėjote sveikai gyventi. Uždirbote pinigus. Sukūrėte šeimą. Jūs turite gerą reputaciją.
Jis tylėjo.
– Ar tikrai jums nuplėšė sparnus? – paklausiau.
Jis susimąstė.
Kas iš tikrųjų nutiko?
Ji skambina, nes jaudinasi. Jei kas atsitiktų – ji pirmoji puls jo ieškoti. Ir ras. Taip, galbūt tai įkyrus rūpestis. Galbūt kartais norisi daugiau laisvės. Gal spaudimas, gal ribų peržengimas.
Bet visada verta atsigręžti atgal ir pamatyti skirtumą. Kas buvo prieš dešimt metų – ir kas yra dabar.
Jis ilgai sėdėjo, tylėdamas.
O tada tarė:
– Aš juk ją myliu. Ir sūnų myliu. Ir, tiesą sakant, iš draugų liko vos keli – kas nusigėrė, kas įkliuvo į bėdas… O ji gamina skaniai. Ir rūkyti nesinori. Ir namie gera.
Jis nusišypsojo.
– Iš tikrųjų… gerai, kad turiu namus. Ir ją. O ką aš be jos daryčiau?
Ir jis ryžtingai pakilo nuo kėdės.
– Aš einu namo, – tarė. – Ji jau du kartus skambino.
