Lina susiraukusi ruošė sūnų kelionei. Jie turėjo vykti pas jos vyro motiną, kurios ji niekada nebuvo pamėgusi. Jų santykiai nuo pat pradžių buvo įtempti.
Birutė Stankevičienė niekada nelaikė Linos tinkama partnere savo sūnui, nors ši buvo už jį penkiolika metų jaunesnė.
– Lina, kas dabar ne taip? – burbtelėjo Tomas. – Vėl nenori važiuoti?
– Tu pats viską supranti! Kam tie klausimai? Ji vėl mane provokuos, priekaištaus, mokys, kaip auklėti vaiką, – piktai atrėžė Lina. – Jai visiškai nesvarbu, kad aš dirbu, kad visas namų ūkis ant mano pečių, kad visos išlaidos – mano atsakomybė!
– Bet juk tu visą laiką namie sėdi, – gūžtelėjo pečiais Tomas.
– Aš nesisėdžiu be darbo! – atkirto Lina. – O gal mes gyvename už kieno nors kito pinigus?
– Aš irgi dirbu. Aš negaliu nieko padaryti, kad man daugiau nemoka, – niūriai atsakė Tomas, įžeistas žmonos žodžių.
Tiesą sakant, Linos pajamos buvo tris kartus didesnės nei jos vyro. Ji nuotoliniu būdu dirbo dizainere ir uždirbo gerokai daugiau nei Tomas.
– Gal galėtum važiuoti vienas? – viltingai pažvelgė į jį Lina.
– Šiandien Kovo 8-oji! Tu negali taip ignoruoti mano motinos!
Lina giliai atsiduso ir, nieko nebesakiusi, toliau rengė sūnų. Po dviejų valandų jie jau buvo pas Tomo motiną. Ten jų laukė ir Tomo dukterėčia – ji su ja taip pat nesutarė. Lina seniai pastebėjo, kad uošvienė akivaizdžiai myli merginą labiau nei jos sūnų. Tai nestebino – juk mergina liko našlaite prieš penkerius metus, ir būtent Birutė ją augino.
Svetainėje jau šurmuliavo uošvienės seserys. Jos šventė.
– Aš nusprendžiau palikti savo butą Justei. Tu jau turi kur gyventi, – staiga pareiškė Birutė savo sūnui.
Taip ir padarė – po kelių dienų ji oficialiai perrašė savo būstą anūkei. Tiesa, buvo sutarta, kad Justė įsikels tik po močiutės mirties. Tačiau likimas turėjo kitų planų – moterį netikėtai ištiko insultas, ir ji tapo visiškai bejėgė.
– Mes turime persikelti pas mamą – ji viena nesusitvarkys! – griežtai pareiškė Tomas žmonai.
Lina suspaudė lūpas, bet nieko nepasakė. Ji nenorėjo dar vieno ginčo. O netrukus suprato, kad visi rūpesčiai guls tik ant jos pečių: maitinimas, perrengimas, priežiūra, namų ruoša – viskas atiteko jai. Ir darbas niekur nedingo. Po kelių savaičių Lina nebeištvėrė.
– Tomai, juk tavo motinos butas priklausys Justei. Gal ji galėtų prižiūrėti močiutę? – atsargiai pasiūlė ji.
– Justė dar mokosi, ji turi vaikiną. Kur jau čia jį atsives pas ligotą senolę?
– Tomai, aš viena ilgai neištversiu!
– Aha, supratau, – ciniškai nusišypsojo jis. – Pavargai?
– Aš tiesiog nespėju! Tu, ji, vaikas, darbas – viskas ant manęs! – nusivylusi atsakė Lina.
– Bet juk tu dirbi iš namų.
– Ir ką tai keičia?! Nejaugi man tam nereikia laiko?! – sušuko Lina. – Jei taip, tai pats ir prižiūrėk savo motiną!
– Ji mano mama, bet tau – uošvienė! Tavo pareiga ja rūpintis! Aš juk nesimaudysiu su ja vonioje!
– Aš tau nieko neskolinga! – piktai atkirto Lina. – Tu juk tikrai neprižiūrėtum mano mamos! Taigi samdyk slaugę.
– Tu jai mokėsi?
– Kodėl aš?
– Tai ir nereikia!
– Galėtum mokėti iš mamos pensijos. Ar iš savo algos, – neatlyžo Lina.
– O kam tada man žmona? Verčiau eik, gal jai ko nors reikia, – numojo ranka Tomas.
Staiga Lina viską suprato – jis tiesiog naudojosi ja. Gyveno jos sąskaita. O Justė nė karto net nebuvo aplankiusi močiutės. Lina visą naktį nemiegojo, o rytą, kai vyras išėjo į darbą, ji susikrovė daiktus ir su sūnumi grįžo į jų pačių namus. Tomui parašė trumpą žinutę: „Pavargau viską tempti viena.“ Ir išjungė telefoną.
Vakare Tomas atvažiavo.
– Arba tu grįžti, arba aš paduosiu skyryboms! – bandė grasinti.
– Kaip nori, – šaltai atsakė Lina. Ji jau priėmė savo sprendimą – neaukos savęs dėl svetimo žmogaus.
– Tik žiūrėk, kad paskui nesigailėtum, – išdidžiai išspaudė Tomas.
– Tai jau mano reikalas. Aš savo išvadą padariau. Tau dėkinga tik už sūnų, – atkirto Lina. – Žinai ką? Aš pati paduosiu skyryboms.
Jie tikrai išsiskyrė. Po mėnesio viską sutvarkė bendru sutarimu. Tomas buvo įsižeidęs ir nesiruošė atsiprašinėti. O Lina nebenorėjo būti tarnaitė savo vyrui ir jo motinai.
Praėjus pusmečiui, Lina sužinojo, kad jos buvusi uošvienė mirė. Justė, neparodžiusi nė menkiausios užuojautos, išmetė savo dėdę iš buto be jokio gailesčio.
