Su Agne draugavau daugiau nei metus.
Atrodė, kad viskas klostosi puikiai – jau buvome pripratę vienas prie kito, vis dažniau leisdavome laiką kartu, planavome ateitį. Tačiau staiga viskas ėmė keistis. Ji tapo šaltesnė, bendravimas sumenko, susitikimus vis dažniau atidėliodavo. Tai jai skaudėjo galvą, tai reikėjo važiuoti pas tėvus, tai netikėtai pas ją atvyko sena draugė. Ir taip nuolat. Pradžioje nekreipiau dėmesio, bet kuo toliau, tuo labiau supratau, kad viskas tik išsisukinėjimai. Nenorėjau kelti scenų, tačiau intuicija kuždėjo – kažkas ne taip.
Mokėmės skirtinguose universitetuose, tačiau studentų gyvenimas toks – visi vieni kitus pažįsta. Ir netrukus sužinojau tiesą: Agnė susitikinėjo ne tik su manimi. Ilgai negalvojau – pakviečiau ją į kavinę ir pasakiau tiesiai šviesiai:
– Gal jau baikime šį farsą?
Ji tik trumpai pažvelgė į mane, kažkodėl nė trupučio nenustebusi.
– Taip, turbūt taip ir reikia, – jos balse nebuvo jokios emocijos.
Išsiskyrėme be didelių dramų, net paskutinį kartą apsikeitėme bučiniais į skruostą. Po to kurį laiką buvau vienas, kol į mūsų fakultetą neatėjo Rūta. Vos tik ją pamačiau, supratau – čia kažkas ypatingo. Ir, rodos, ji mane pastebėjo taip pat. Viskas vystėsi neįtikėtinai greitai. Jau po mėnesio ji nakvodavo pas mane, aš – pas ją. Mūsų tėvai žiūrėjo į tai supratingai, niekas nekėlė klausimų, nekritikavo. Mums nereikėjo slėptis ar jaustis kaltais – tiesiog mėgavomės vienas kito draugija. O horizonte jau matėsi vestuvės.
Bet tada įvyko tai, ko mažiausiai tikėjausi.
Vieną rytą, kai skubėjau į paskaitas, sulaukiau skambučio. Skambino… Agnė.
– Man labai reikia tavo pagalbos, – jos balsas buvo tylus, kažkoks lūžtantis.
Ji gulėjo ligoninėje. Ketvirtas nėštumo mėnuo. Ir ji neturėjo, kas ja pasirūpintų.
Aš, žinoma, nieko negalvodamas, nuvykau pas ją. Nupirkau viską, ko reikėjo, bet vienas klausimas degino mane iš vidaus. Galiausiai neištvėriau ir paklausiau:
– Kas vaiko tėvas?
Ji pažvelgė į mane tiesiai į akis ir lėtai tarė:
– Tu dar nesupratai? Be tavęs nėra kam būti…
Man susisuko galva. Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Pasiteiravau apie jos santykius su Pauliumi – tuo vaikinu, su kuriuo ji buvo užmezgusi ryšį tuo pačiu metu kaip ir su manimi. Ji tik numojo ranka:
– Su juo mes… na, nieko rimto. Tik porą kartų kartu išėjome pasivaikščioti.
Jaučiausi taip, lyg pasaulis slystų iš po kojų. Ji laukė mano vaiko? Ką dabar daryti? Kaip su Rūta? O jeigu visa tai tik melas?
Kai grįžau namo, viską papasakojau Rūtai. Ji mane išklausė, ir pirmas jos klausimas buvo:
– O tu įsitikinęs, kad tai tavo vaikas? Po tiek laiko… Man labai sunku patikėti, kad su tuo Pauliumi ji tik rankomis susikibusi vaikščiojo. Reikia būti tikram. Yra DNR testai, dabar galima viską patikrinti dar nėštumo metu. Tai kainuos, bet bent jau žinosi tiesą.
Aš linktelėjau.
– Pagalvosiu…
Ir štai jau trečia diena, kaip galvoju.
Viena vertus, Rūta teisi – negalima tokiais dalykais pasitikėti aklai. Bet kita vertus… jei vaikas tikrai mano, negaliu jo palikti likimo valiai. Tačiau jeigu nuspręsiu padėti Agnei, Rūta gali mane palikti.
Laikas bėga, o atsakymo vis dar neturiu. Sprendimą reikia priimti. Ir greitai…
