Turbūt nereikėtų lepinti artimųjų ir pripratinti juos prie minties, kad visada esi jų gelbėjimosi ratas. Juolab kad net nereikėtų stengtis taupyti jų sąskaita. Prie tokios išvados priėjau po to, kai mes su broliu ir jo šeima visiškai nustojome bendrauti. Atrodytų – smulkmena, tačiau ji sukėlė tokį konfliktą, kad jo pasekmės peraugo į ilgalaikį šaltį tarp mūsų. Brolis ir jo žmona tikisi iš manęs atsiprašymo, bet vargu, ar jo sulauks – nesiruošiu nusilenkti ten, kur jaučiuosi esąs teisus.
Kaip viskas prasidėjo
Prieš dvejus metus mes su broliu nusprendėme įsigyti sodybas. Tai nebuvo vien mūsų sprendimas – viskas buvo aptarta prie bendro šeimos stalo. Mūsų žmonos irgi buvo visiškai „už“. Turėjome pakankamai pinigų, todėl įsigijome du sklypus priemiestyje, kad galėtume ten pastatyti vasarnamius pagal savo skonį ir nereikėtų vargti su remontais bei pertvarkymais.
Kai žemės dokumentai buvo sutvarkyti, iškilo klausimas – kaip ten važiuosime? Priemiestinis autobusas, žinoma, egzistuoja, bet tokiai kelionei jis nėra pats patogiausias pasirinkimas, ypač kai statybos dar tik prasidėjo. Be to, maloniau turėti savo transportą ir nepriklausyti nuo grafikų.
Supratęs, kad mūsų laukia statybų laikotarpis, nusprendžiau įsigyti „GAZ Volga“ universalą. Jo erdvus salonas leido sutalpinti viską – kaip sakydavo mano žmona, net dramblį. Mašina buvo puikios būklės, ankstesnis savininkas, senukas mechanikas, ja rūpinosi ir kartu pridėjo visą dėžę atsarginių dalių.
O brolis nusprendė, kad jam reikia kažko patogesnio – pasirinko taip pat universalą, bet jau „Volkswagen“. Talpa panaši, tačiau kaina – nepalyginamai didesnė. O dar ir jo žmona primygtinai norėjo visiškai naujos, iš salono, su visais papildomais priedais. Kad nenukeltų statybų, jiems teko dar ir skolon imti.
Svarbiausia – turėti gerą „darbinį arklį“
Statybos prasidėjo. Didžiąją dalį medžiagų, be abejo, vežėme užsakomais sunkvežimiais, bet visada atsirasdavo „smulkmenų“, kurias reikėdavo nugabenti – kelis maišus cemento, lentų, statybinių mišinių. Taip mano „Volga“ tapo dviejų sklypų bendrąja „darbine jėga“. Brolis savo „vokietį“ saugojo. Į jį lipdavo atsargiai, ant vaikų šaukdavo, kad nenutrintų slenksčių, ant sėdynių iki paskutiniojo laikė gamyklines apsaugas, o kai jos suplyšo – tuoj pat užvilko naujus užvalkalus. Žodžiu, jo mašina buvo neliečiama šventovė.
Aš, aišku, irgi rūpinausi savo automobiliu, bet mano „Volga“ dirbo. Ir vežė viską – tiek į mūsų sklypą, tiek į brolio. Pirmiausia statybines medžiagas, vėliau – sodinukus, trąšas, baldus. Kaip galėjau atsakyti broliui? Visgi savas kraujas!
Tačiau ilgainiui jie taip priprato, kad mūsų mašina yra „bendra“, kad net nesvarstydavo – jeigu reikėdavo ką nors pervežti, tiesiog skambindavo ir konstatuodavo faktą: „reikia“. Ar man pačiam tuo metu reikėjo automobilio, ar man buvo patogu – niekam nerūpėjo.
Pirmiausia šis dalykas ėmė erzinti mano žmoną. Vieną dieną, kai brolis vėl atėjo su „užduotimi“ – sumokėjo už trąšas, o man tereikėjo „tik atsiimti ir atvežti“, mano tyli ir rami Natalija staiga jo paklausė:
– O tu ką, mašinos neturi?
Brolis sutriko:
– Tai… Oda salonas, dar sugadinsim, mašina tik metai kaip nauja, o jūs savo „senutę“ vis tiek greitai keisit…
Natalija linktelėjo:
– Aišku. Tavo „Volkswagen“ tam, kad minkštai sėdėtum…
Aš bandžiau nuraminti žmoną, bet ji man pateikė labai gerą patarimą:
– Tiesiog pasakyk „ne“, ir problema bus išspręsta. Juk statybos jau baigtos, sodybos veikia, o jie vis dar dreba dėl savo automobilio!
Trąšas tada dar nuvežiau, bet rimtai susimąsčiau, kad laikas keisti tvarką. Tačiau brolis manė kitaip – jis laikė mano žmonos reakciją emociniu protrūkiu ir tikėjosi, kad viskas bus kaip anksčiau.
„Užsakymas“ su neįprastu atsakymu
Praėjus savaitei jis vėl paskambino:
– Jonai, mes čia sofą nusipirkom, reikia pasiimti iš baldų salono. Trys pakuotės, kaip tik tau tilps.
Ir tas „kaip tik“ buvo mano kantrybės lašas.
– Jokių problemų! – atsakiau. – Bet tada tu užvažiuok į medelyną, paimk dešimt sodinukų ir du maišus trąšų – kaip tik tavo universalui tilps!
Tyla.
Paskui brolis, dar nesupratęs, kad „nemokama taksi“ jau nebedirba, nedrąsiai pasiūlė:
– Galėtum kelis kartus apsisukti, juk netoli…
Aš nusijuokiau:
– O tu ne per daug sau leidi? Susimesk savo sofą į savo mašiną ir važiuok! Ar „Volga“ per mažai tau prikrovė? Sąžinės turėk!
Lūžio taškas
Savaitgalį atvykome į sodybą pirmieji. Kai sodinome medelius, pasirodė ir brolis su šeima. Paskui jį – pusiau tuščia „Gazelle“ su sofomis.
Jis demonstratyviai nė nepasisveikinęs pats viską iškrovė ir nusitempė į namą. Stebėjau visą šią „sceną“ su šypsena. Žmona mane palaikė:
– Nieko tokio, tegul pripranta. Jeigu taip jau dreba dėl mašinos, galėtų ją garaže užrakinti ir važinėti traukiniu!
Kaip ten bebūtų, tą savaitgalį bendrų vakarienių nebuvo, o ir suaugusieji beveik nebendravo. Vaikai, laimei, gyveno savo pasaulyje, nepastebėdami „šaltojo karo“.
Tikiuosi, kad ir brolis su laiku atsitokės.
