Kai gimė antrasis vaikas, Rūta visiškai liovėsi rūpintis savimi. Jei anksčiau ji per dieną persirengdavo bent penkis kartus, tai grįžusi iš gimdymo namų, regis, pamiršo, kad be ilgos palaidinės ir nukarusiomis kelėmis sportinių kelnių jos spintoje dar yra kitų drabužių.
Šiame „nuostabiame“ komplekte mano žmona vaikščiojo ne tik nuolat, bet tiesiog kiaurą parą – dažnai net eidavo miegoti taip apsirengusi. Kai klausdavau, kodėl, ji atsakydavo, kad taip jai patogiau naktimis keltis prie mažylių. Logikos tame, žinoma, buvo, bet visi tie principai, kuriuos anksčiau nuolat girdėdavau iš jos lūpų apie tai, kad „moteris turi būti moterimi bet kokioje situacijoje“, Rūtai staiga išgaravo iš galvos. Ji pamiršo daug ką – savo mėgstamą manikiūro ir pedikiūro saloną, sporto salę, ir net, atsiprašau už tokią intymią detalę, rytais nebesivargino užsidėti liemenėlės, vaikščiodama su nukarusia krūtine ir nematydama tame nieko keisto.
Natūralu, kad ir jos figūra visiškai suglebo. Tai palietė viską – juosmenį, pilvą, kojas, kaklą. Į jos šukuoseną buvo baisu žiūrėti – arba tai būdavo kažkokia pašiaušta šieno kupeta, arba skubiai susukta „kuodukė“, iš kurios styrojo plaukų sruogos į visas puses. Labiausiai gąsdino tai, kad prieš gimdymą Rūta atrodė tarsi iš žurnalo viršelio – penki su pliusu! Kai eidavau su ja gatve, retas vyras neatkreipdavo į ją dėmesio. Man tai glostė savimeilę – šalia manęs tokia gražuolė, ir visa mano! O dabar… nuo tos gražuolės neliko nieko, kas buvo anksčiau.
Namuose tvyrojo toks pat „tvarkingas“ chaosas, koks atsispindėjo ir mano žmonos išvaizdoje. Vienintelis dalykas, ką ji spėdavo, – gaminti maistą. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad šioje srityje Rūta buvo tikra virtuozė, ir dėl maisto skųstis tikrai negalėjau. Bet visa kita kėlė tik liūdesį.
Bandžiau ją įtikinti, kad negalima taip savęs apleisti, bet žmona tik kaltai šypsodavosi ir žadėdavo pasitaisyti. Laikas bėgo, man atsibodo kasdien matyti priešais save kažką, kas tik iš tolo priminė moterį, ir vieną dieną priėmiau sprendimą – skyrybos. Rūta bandė mane perkalbėti, vėl žadėjo pasikeisti, bet nesikėlė isterijų. Įsitikinusi, kad mano sprendimas galutinis, ji tik atsiduso:
– Kaip nori… Maniau, kad mane myli…
Nesileidau į diskusijas apie „myli-nemyli“, padaviau prašymą į civilinės metrikacijos skyrių, ir netrukus abu gavome savo skyrybų liudijimų egzempliorius.
Tikriausiai nesu pats geriausias tėvas, nes, išskyrus alimentus, buvusiai šeimai niekuo nepadėjau. Tiesiog nenorėjau vėl susidurti su ta, kuri kadaise mane tiesiog pribloškė savo grožiu.
Praėjo dveji metai. Žingsniuodamas gatve, iš tolo pastebėjau moterį su tokia pažįstama, lengva, tarsi šokančia eisena – ji ėjo tiesiai į mane. Kai priartėjo, negalėjau patikėti savo akimis – tai buvo Rūta! Tik dabar ji atrodė dar įspūdingiau nei mūsų pažinties ir saldžiųjų akimirkų laikais – tikra moteriškumo įsikūnijimas. Aukštakulniai, tvarkinga šukuosena, viskas derėjo tarpusavyje – suknelė, makiažas, manikiūras, papuošalai… O pažįstamų kvepalų aromatas tiesiog apsvaigino mane!
Matyt, viskas buvo parašyta mano veide, nes buvusi žmona net nusijuokė:
– Kas, neatpažinai? Sakiau gi tau, kad pasitaisysiu, o tu netikėjai!
Rūta maloningai leido palydėti ją iki sporto salės, papasakojo apie vaikus – kad jie auga sveiki ir laimingi. Apie save daug nekalbėjo, bet to ir nereikėjo – jos išvaizda, pasitikėjimas savimi ir naujas, anksčiau nematytas elegancijos švytėjimas kalbėjo patys už save.
Prisiminiau tas dienas, kai buvusi žmona atrodė visiškai kitaip – išsekusi nuo bemiegių naktų su vaikais ir buities rutinos. Kaip mane erzino ta jos palaidinė ir kelnės, „kuodukė“ ant galvos, manikiūro nebuvimas… Tai buvo ta pati moteris, kurią palikau, o kartu su ja palikau ir savo vaikus, pasidavęs savanaudiškumui ir emocijoms.
Atsisveikindamas paklausiau, ar galėčiau jai paskambinti, pridūriau, kad viską supratau ir pasiūliau pradėti iš naujo. Bet gražuolė tik nusišypsojo ir papurtė galvą:
– Per vėlai supratai, iki!
