Mes susituokėme jau brandžiame amžiuje, abiem buvo gerokai per trisdešimt. Pirmieji treji mūsų gyvenimo metai buvo tiesiog idealūs: tiek tarpusavio santykiuose, tiek materialine prasme. Mano žmona Laura dirbo vadove gana solidžioje Vilniaus bendrovėje, tad ir atlyginimas buvo toks, kad net pavydėti galėjai. Mano pajamos buvo gerokai kuklesnės, tačiau dėl to kompleksų nejutau. Kad žmona uždirba daugiau, priėmiau kaip gyvenimo dovaną, juolab kad ji niekada dėl to neprikaišiojo. Galėjau sau leisti pirkti tai, ko norėjau, nes visada žinojau, kad šeimos biudžete yra pakankamai pinigų, o Laura dėl išlaidų niekada nepriekaištavo.
Tačiau viskas kardinaliai pasikeitė gimus vaikui. Žinoma, žmonai teko išeiti motinystės atostogų. Jos darbdavys iki paskutinės minutės bandė Laurą išlaikyti darbe, nuolat trukdė skambučiais, konsultavosi ir tik po mūsų sūnelio gimimo pagaliau paliko mus ramybėje. Šeimos pajamos tuojau pat smarkiai sumažėjo. Valstybė, aišku, moka visas priklausančias išmokas, bet jos niekaip neatstoja premijų ir vokelių, kuriuos mano žmona reguliariai gaudavo darbe. O Lauryno, jos buvusio vadovo, dosnumas visiems buvo puikiai žinomas.
Dabar visas finansinis krūvis gula ant mano pečių. Stengiuosi kaip išmanydamas, tačiau jaučiu, kad vis sunkiau sekasi išlaviruoti tarp kasdienių išlaidų ir netikėtų medicininių rūpesčių. Vos tik žmonai pavyko atsigauti po gimdymo, prasidėjo sūnaus sveikatos problemos. Kai situacija pagaliau stabilizavosi, Laura netikėtai paniro į gilią depresiją. Dabar pas mus reguliariai lankosi psichologė – maloni, kompetentinga specialistė, tačiau, suprantama, jos konsultacijos nėra nemokamos.
Aš vis tikėjausi, kad žmona liks namuose iki dvejų metų, kaip šiais laikais dažniausiai įprasta. Tuomet sūnus eis į darželį, o Laura grįš į darbą – šeimos pajamos vėl atsigaus ir taps stabilios. Kartą vakare atsargiai paklausiau apie šį scenarijų, tačiau sužinojau, kad žmona nenori skubėti, planuoja „sustiprinti“ vaiko sveikatą ir darželį atidėti dar metams ar net daugiau. Nespėjau nė priprasti prie šios minties, kai mūsų namuose staiga pasirodė „sunki artilerija“ – mano uošvė.
Danutė, mano žmonos mama, atvyko pas mus iš Kauno praeitą savaitgalį ir visiškai netikėtai rėžė tiesiai į akis:
– Žmona privalo būti su vaiku iki pat mokyklos, o vyras turi išlaikyti šeimą! Ar tu įsivaizduoji, kiek virusų ir infekcijų šiandienos darželiuose? Ten tikra ligų irštva. Argi jūs norite pakenkti mano anūkėliui?
Klausimas buvo suformuluotas taip įžūliai ir manipuliatyviai, kad net kvapą užgniaužė. Žinoma, mes savo vaikui ne priešai, bet juk turi būti kažkokios proto ribos. Dauguma mano pažįstamų ir bendradarbių leidžia savo vaikus į darželius, nors visi puikiai žino, kad ten tikrai pilna visokiausių ligų. Bet juk darželis – ne tik ligos. Ten vaikai mokosi bendrauti, pripranta būti kolektyve, lavinasi su pedagogais, tampa savarankiškesni, o mamai atsiranda galimybė grįžti į darbą ir ištrūkti iš amžino virtuvės ir sauskelnių rato.
Tačiau mano uošvės įtikinti, kad Laurai reikėtų grįžti į darbą ir be darželio šios situacijos neišspręsime, kol kas nepavyksta. Danutė tvirtai laikosi savo pozicijos, mūsų santykiai dabar tapo labai įtempti. Uošvė nuolat priekaištauja dėl mano mažų pajamų, o aš vis labiau emociškai maldauju jos bent jau kol kas nesikišti į mūsų šeimos reikalus.
Viliuosi, kad mūsų konfliktas nepasieks virimo taško. O kas bus toliau – kaip Dievas duos…
