Sulaukęs trisdešimt penkerių, jau buvau tapęs gana pasiturinčiu žmogumi. Vos baigęs universitetą, visas jėgas skyriau darbui ir karjeros kūrimui. Man tai pavyko – gal ir neįgyvendinau pradinio plano turėti savo verslą, bet mūsų įmonėje dabar esu toli gražu ne paskutinis žmogus. Mano profesionalumas leidžia uždirbti tiek, kad nereikia nerimauti dėl kito atlyginimo.
Tačiau pastaruoju metu man pradėjo trūkti tikro namų jaukumo ir artimo žmogaus draugijos. Po darbo norėjosi atsipalaiduoti šeimyninėje aplinkoje, bet mano puikus butas, nors ir turėjo viską, kas reikalinga patogumui, atrodė tuščias ir šaltas. Gatvėje užmegzti pažinčių patirties neturėjau, todėl nusprendžiau eiti šiuolaikiniu keliu ir prisijungiau prie vienos pažinčių svetainės. Iš pradžių buvo keista gilintis į nustatymus, rinktis „parametrus“, tarsi ne žmogų pažinčiau, o programučiau kokį robotą. Vis dėlto susitvarkiau, ir jau po valandos susirašinėjau su Rasa. Sprendžiant iš jos rašymo stiliaus, Rasa buvo labai išsilavinusi moteris. Pirmiausia aptarinėjome bendras temas, tarsi tikrindami, ar verta tęsti pokalbį, o vėliau, kaip sakoma, perėjome prie esmės ir susitarėme dėl susitikimo.
Pirmasis pasimatymas įvyko kavinėje. Padovanojau Rasai kuklią gėlių puokštę, išgėrėme kavos, greitai įveikėme pradiniį drovumą ir dar dvi valandas vaikštinėjome parke, pasakodami vienas kitam apie save. Mano palydovė atrodė elegantiška, bet be perdėto prašmatnumo, kas man labai patiko. Tarsi savaime nesileidome į kalbas apie buvusius santykius, nors man pasirodė, kad Rasa turi šeimyninio gyvenimo patirties – tai atsispindėjo jos žvilgsnyje. Vakaras praėjo puikiai, susitarėme dėl kito susitikimo, palydėjau ją iki stotelės, ir atsisveikinome.
Kitą kartą pakviečiau Rasą į restoraną. Iš pradžių ji atsisakė, suprasdama, kad už šį išėjimą mokėsiu aš, o suma bus немалая. Pasiūlė ką nors paprastesnio – gal cirką ar zoologijos sodą. Nustebau dėl tokių jos idėjų pasimatymui, bet radome kompromisą: jos pasiūlymą atidėjome kitam kartui.
Restorane mūsų bendravimas buvo daug laisvesnis nei kavinėje. Šokdama Rasa parodė, kad yra nuostabi partnerė. Pagyriau jos judesius, ir išsiaiškinome, kad mokykloje turėjome bendrą pomėgį – šokome pramoginius šokius, tik skirtingose studijose.
Atsisveikindama Rasa priminė mano pažadą kitą kartą susitikti cirke ir užsispyrė, kad bilietus pirks ji. Tada ji dar norėjo kažką pasakyti, bet paskutinę akimirką susilaikė.
Apie ką ji nutylėjo, supratau po trijų dienų, kai atvažiavau prie cirko. Ant laiptų stovėjo Rasa. Ji buvo ne viena – šalia laikė už rankos savo sūnų.
Mama akivaizdžiai jaudinosi, laukdama, kaip reaguosiu į vaiką. Bet kaip gi galėjau neigiamai reaguoti į šį žavų berniuką? Pritūpiau, ištiesiau ranką ir susipažinau su Tomuku. Jis rimtai žiūrėjo į mane savo rudomis akimis ir taip pat rimtai paklausė:
– O jums lokiai patinka?
Nusišypsojau:
– Žinoma, patinka! Man smagu, kad jie net ant dviračio moka važiuoti. O tu turi dviratį?
Tomukas atsiduso:
– Dar ne, bet mama pažadėjo padovanoti…
Pokalbis rutuliojosi savaime:
– Matai, kaip puiku! Aš tave išmokysiu važiuoti, turiu dviratį. Gal kur nors nuvažiuosim kartu, nori?
Tomukas nusišypsojo:
– Aišku, noriu!
Įtampa išsisklaidė, Rasa atsipalaidavo:
– O aš vis galvojau, kaip tau pasakyti…
Per pasirodymą labiausiai laukėme lokių ir garsiai plojome šiems rudiems artistams. Dresuotojas nustebino – per pertrauką pasiūlė nusifotografuoti su vienu iš pasirodžiusių lokių. Tomuko džiaugsmui nebuvo ribų, kai jis įsitaisė šalia lokio ir vėliau gavo nuotrauką. Diena buvo nepakartojama!
Tikriausiai numanote, kaip klostėsi mūsų santykiai toliau. Rasa ir Tomukas padovanojo man tai, ko trūko – šeimą. Puikiai sutarėme, gyvename labai draugiškai, o netrukus Tomukas turės mažą broliuką, kuriam jau paruošta dovana – pliušinis lokys. Žaislą, žinoma, rinko Tomukas.
