Žiūrėk į save! – šaukė vyras, griebdamas lagaminą. – Stora karve! Nekenčiu tavęs!

Ant šviesiai mėlyno jo mėgstamiausios marškinių audinio degė įžūli raudona dėmė. Lūpdažis. Ne jos.

Matai, Kamile, kam to reikia? Ką aš padariau ne taip?

Tu tiesiog kvailė! – metė jis ir trenkė durimis.

Jis ėjo pas meilužę, įsitikinęs savo nebaudžiamumu. Nežinodamas, kad jau žengė keliu, iš kurio nėra kelio atgal.

Jų istorija kažkada prasidėjo kaip pasakoje. Jie susitiko biure, jauni, kupini vilčių ir svajonių. Meilė, vestuvės, gyvenimas kartu. O tada metai gydymosi, begalinės ašaros ir pagaliau – mažojo Vaidoto gimimas. Akys kaip tėvo. Plaukai tamsūs, kaip jo.

Bet po gimdymo viskas pasikeitė. Kamilės kūnas nebebuvo toks, koks anksčiau. Ji atidavė save sūnui, o Mantas vis dažniau užsibūdavo darbe. Iš pradžių ji netikėjo. O kai pirmą kartą pamatė lūpdažį ant jo marškinių, pasaulis aplink sugriuvo.

Gana! Aš nebegaliu su tavimi gyventi! – jis blaškėsi po kambarį, mesdamas į lagaminą daiktus. – Apie skyrybas pakalbėsime vėliau!

Ji stovėjo sustingusi. Tik ašaros tyliai riedėjo skruostais.

Mokėsiu alimentus, bet kitais klausimais – neskambink!

Mantai, maldauju! Dėl sūnaus!

Nenaudok vaiko prieš mane! – su pasišlykštėjimu pažvelgė į ją. – Pažiūrėk į save! Stora, apleista. O juk yra moterų, kurios pagimdo ir lieka lieknos! Fu! Šlykštu!

Kiekvienas žodis – lyg peilis. Ji stebėjo, kaip jis išeina, neatsisukdamas. Visam laikui.

Skyrybos. Alimentai. Tuštuma. Mama padėjo su sūnumi, bet skausmas ir pažeminimas jos nepaliko.

Diena po dienos. Ji pradėjo rūpintis savimi. Sportas. Nauja šukuosena. Gražūs drabužiai. Šypsena. Pirmą kartą per ilgą laiką ji žiūrėjo į veidrodį ir atpažino save.

O tada atsirado Lukas. Kolega, kuris visada palaikė. Jo žvilgsnis buvo šiltas, o rankos – patikimos. Pirmą kartą ji pajuto: ją vertina ne dėl išvaizdos, o dėl sielos.

Vestuvės buvo kuklios, bet nuoširdžios. Lukas niekada nepriekaištavo dėl jos išvaizdos, net kai antrasis nėštumas vėl atnešė papildomų kilogramų. Jis ją mylėjo. Tokia, kokia ji yra.

O Mantas?

Gyvenimas iš jo pasityčiojo. Jo nauja žmona irgi pagimdė. Irgi priaugo svorio. Tie patys žodžiai, kuriuos jis svaidė į Kamilės širdį, dabar skambėjo jo namuose.

Stora karve! Kaip tu save apleidai?!

Vieną dieną Kamilei apie tai papasakojo bendri pažįstami. Ji tik nusišypsojo. Bumerangas sugrįžo.

Ir jai buvo visiškai tas pats.