Tai skaudu iki sielos gelmių. Kai man blogai, kai temperatūra pakyla iki 39, kai galva plyšta iš skausmo ir kiekvienas sąnarys dega, mano žmona elgiasi taip, tarsi nieko nevyksta. Ji nepaklausia, kaip jaučiuosi, ar man ko nors reikia. Ji neatneša vaistų, nepadaro arbatos, net neįpila stiklinės vandens. Jei pats neatsikelsiu ir nepasirūpinsiu savimi, taip ir liksiu gulėti – prakaituotas, alkanas, išsekęs. O ji tuo tarpu ramiai slenka per savo telefoną ar žiūri serialus, visai manęs nepastebėdama.
Aš negaliu to suprasti. Mano šeimoje viskas buvo kitaip. Kai kas nors sirgdavo, mes rūpindavomės vieni kitais. Tai buvo savaime suprantama – parodyti dėmesį, paklausti, ar ko nors nereikia, bent jau atnešti arbatos. Nejaugi tai taip sunku? Aš juk visada rūpinuosi ja, kai ji serga. Aš kviečiu gydytoją, verdu sultinį, darau arbatą su medumi, perku vaistus, kad tik jai greičiau pagerėtų.
Būna, ji naktį mane pažadina ir prašo atnešti vandens ar termometrą. Aš tyliai keliuosi ir darau viską, ko ji prašo. Nes tai normalu. Tai meilė, rūpestis, atsakomybė. Aš maniau, kad visi taip elgiasi. Bet mano žmona galvoja kitaip.
Kai susergu aš, vienintelis klausimas, kurį ji užduoda – ar rytoj eisiu į darbą. Jei atsakau, kad ne, ji tiesiog linkteli galva ir nueina savais reikalais. Jai nė motais, ar turime namuose vaistų, ar yra paruošto maisto, ar reikia nueiti į parduotuvę. Jei bandau apie tai užsiminti, ji tik numoja ranka:
– Užsisakyk pristatymą.
Puikus patarimas! O kodėl tada, kai serga ji, pati nieko neužsisako, o prašo manęs?
Kartą mane paguldė sunki liga. Karščiavau, galva plyšo iš skausmo, kiekvienas raumuo buvo sukaustytas silpnumo. Po kelių valandų lovoje nusprendžiau sukaupti paskutines jėgas ir nueiti į virtuvę bent ko nors užkąsti. Bet vos įžengęs sustingau. Kriauklė buvo pilna neplautų indų, maistas pasibaigęs. Jei noriu valgyti – pirmiausia turiu išsiplauti lėkštę.
Tuo metu į virtuvę įėjo mano žmona. Ji ramiai padėjo dar vieną nešvarų puodelį į kriauklę ir abejingai burbtelėjo:
– O, vadinasi, jau geriau jautiesi?
Aš nieko jai neatsakiau. Tik įsipyliau vandens ir tyliai grįžau į lovą. Bet kažkas manyje sugriuvo.
Bandžiau kalbėtis su ja. Aiškinau, kad toks jos elgesys mane skaudina. Bet ji kiekvieną kartą tik susierzindavo.
– Tai ką, dabar turiu aplink tave šokinėti, kai tu sergi? – piktai atsikirsdavo ji.
Jokie mano argumentai jos nepasiekdavo.
Tad nusprendžiau padaryti taip, kaip ji. Kai kitą kartą susirgo ji, užgniaužiau savo instinktą rūpintis ja. Neviriau arbatos, neatnešiau vaistų, nepasiūliau jai šiltesnės antklodės. Jei norės – pati pasirūpins savimi. Juk yra pristatymo paslaugos, tiesa?
Ji labai greitai pajuto skirtumą. Pradėjo skųstis, kaip jai blogai, kaip skauda galvą, kaip silpna. O aš ramiai pasakiau:
– Virtuvėje yra maisto, jei nori, pasišildyk.
Ji nebuvo pripratusi prie tokio abejingumo. Stengėsi atkreipti mano dėmesį, gailiai dūsavo, demonstratyviai kentėjo, bet aš išlikau abejingas.
Maniau, kad ji supras, kodėl aš taip elgiuosi. Tikėjausi, kad ji pasimokys, kad pradės mane suprasti. Bet aš klydau.
Kitą kartą, kai susirgau aš, ji elgėsi kaip visada. Jokios pagalbos, jokio rūpesčio. Kai vėl bandžiau su ja apie tai kalbėtis, ji tik šaltai atsakė:
– O tu paskutinį kartą, kai aš sirgau, manimi nesirūpinai. Tai kodėl dabar turėčiau rūpintis tavimi?
Aš netekau žado.
– Tu rimtai? Aš tiek metų tavimi rūpinausi, o tu prisimeni tik vieną kartą, kai to nepadariau?
Jaučiausi sugniuždytas. Man buvo bloga tiek fiziškai, tiek morališkai. Ir štai, vietoje paramos, aš gaunu abejingumą ir šaltą logiką.
Galiausiai ji supyko. Bet aš supratau vieną dalyką – aš pasirinkau ne tą žmogų. Ir man baisu pagalvoti, kad galiu nugyventi su ja visą gyvenimą. Nes kai ateis laikas, kai būsiu per silpnas pasirūpinti savimi, kai man reikės tik vieno stiklinės vandens, jos niekas man neatneš.
