Aš gimiau ir augau Vilniuje, didmiestyje, kur gyvenimo galimybės buvo plačios. Tačiau niekas manęs netempė už rankos – viską pasiekiau pats. Su žmona teko sunkiai dirbti, aukoti miegą, sveikatą, kad atsistotume ant kojų. Dabar mes turime namus, karjerą, stabilumą.
Mano tėvai – iš mažo kaimelio prie Utenos. Jie maldauja, kad juos pasiimčiau gyventi pas save. Visą gyvenimą svajojo apie gyvenimą prie jūros, pasivaikščiojimus krantinėje, bet nieko dėl to nedarė. Ir štai dabar nusprendė, kad būtent aš turiu išpildyti jų svajonę.
Apie tai diskutuojame jau kelis mėnesius. Jie nori persikelti, bet aš nesu tam pasiruošęs. Jie niekada man nepadėjo – nei finansiškai, nei morališkai. Įstojau į universitetą savo jėgomis, gyvenau iš stipendijos, dirbau naktimis, kad išgyvenčiau. Kartais net neturėjau ką valgyti. Jie žinojo apie mano situaciją, bet niekada net nepasiteiravo, ar man reikia pagalbos.
Tai kodėl dabar aš jiems kažką skolingas? Jeigu jie manęs nerėmė, kodėl dabar turėčiau tapti jų ramsčiu? Kuo jie nusipelnė mano pagalbos?
Be to, kai vedžiau, jie net nesistengė priimti mano žmonos. Atvirkščiai – jie ją menkino, niekino, sakė, kad ji jiems nepatinka, ir niekada net nebandė su ja užmegzti normalių santykių. Tai antra priežastis, kodėl jie niekada negyvens su mumis.
Jei jie atsikraustytų, man tektų juos prižiūrėti. Bet mano gyvenimas jau dabar yra kupinas rūpesčių. Aš dirbu, rūpinuosi vaikais, namais. Kaip turėčiau rasti laiko dar ir senų tėvų slaugymui? Kur mano laisvė? Kodėl turėčiau aukoti savo gyvenimą žmonėms, kurie niekada dėl manęs nieko nepadarė?
Kai kurie pasakytų, kad privalau jiems būti dėkingas už gyvenimą. Bet aš jų neprašiau manęs gimdyti. Tai buvo jų pasirinkimas. Jeigu jie būtų protingai tvarkęsi su pinigais, dabar patys galėtų pasirūpinti savimi. Bet jie nieko neužsitikrino, o dabar nori užšokti man ant sprando. Tik kad nepavyks.
Mano žmona mane visiškai palaiko. Jos tėvai – tokie patys. Kai ji buvo aštuoniolikos, jie tiesiog išvarė ją iš namų, liepė tvarkytis pačiai. Ji išgyveno, dirbo, kovėsi už savo ateitį. O dabar, kai pamatė, kad ji su manimi pasiekė stabilumą, netikėtai prisiminė, kad turi dukterį.
Bet aš neketinu aukoti savo laimės dėl žmonių, kuriems aš buvau visiškai nesvarbus. Gyvenime galioja paprasta taisyklė – jei tu neinvestuoji į santykius, nesitikėk grąžos.
