Mama nuolat kaltina save, kad pasielgė nesąžiningai su vyriausiu sūnumi, todėl jis su ja nebebendrauja.
Marija Antanavičienė jau seniai pensininkė. Anksčiau ji dirbo mokytoja, mokė lietuvių kalbos ir literatūros nedideliame Šiaurės Lietuvos miestelyje. Pastaruosius dvejus metus su ja nebendrauja vyriausias sūnus – jis įsižeidė ant motinos, ir širdyje liko gili žaizda.
Marija Antanavičienė turi tris sūnus, ir su kitais dviem vaikais jos santykiai klostosi puikiai – šilti, nuoširdūs, pilni meilės. Viskas sugriuvo tą akimirką, kai moteris nusprendė išeiti į pensiją.Draugė jai pasiūlė dramatišką planą – vykti į JAV ir dirbti aukle, mat ten trūko pagalbos. Marija nedvejodama sutiko. Draugė padėjo susitvarkyti dokumentus – darbo leidimą, vizą – ir vos atvykusi ji rado darbą. Po pusmečio moteris grįžo namo, tačiau pinigai, kuriuos uždirbo per tokį trumpą laiką, ją sužavėjo. Ji nusprendė vėl išvykti uždarbiauti.
Taip ji dirbo daug metų, kaupė pinigus, kol galiausiai susikrovė nemenką sumą. Kai jaunėlis sūnus pranešė, kad ketina vykti dirbti į sostinę Vilnių, motina nusprendė jam padėti – nupirko būstą, kad visa šeima galėtų gyventi kartu. Ji manė, kad taip padovanoja jam bilietą į geresnį gyvenimą. Visi džiaugėsi jaunėlio sėkme, šventė naują pradžią sostinėje, linksminosi ir kėlė tostus už jo ateitį.
Po kelerių metų viduriniajam sūnui darbe pasiūlė paaukštinimą – jis buvo perkeltas į filialą Vilniuje su viliojančia perspektyvia pozicija. Puiku, galimybės atsiveria, bet kur jam gyventi? Mama ilgai negalvojo – nusprendė ir šiam sūnui padėti. Nupirko jam butą tame pačiame name, kur gyveno jaunėlis. Tada vyriausias sūnus, iki tol tylėjęs, neatlaikė. Jis atėjo pas motiną ir išliejo visą savo skausmą, visas nuoskaudas, kurios kaupėsi metų metus.
Jis paklausė, kodėl ji broliams padovanojo po butą, o jis pats turi kankintis senoje, apleistoje troboje Šiaurės Lietuvoje, kur tarakonai tapo jo kaimynais, kol broliai sostinėje gyvena prabangiai ir nieko nestokoja. Marija Antanavičienė pažadėjo jam, kad po metų, kai grįš iš JAV, nupirks būstą ir jam. Ji ketino vėl vykti uždarbiauti – šį kartą visiems metams.
Mama bandė raminti sūnų, žadėjo greitai surinkti reikiamą sumą. „Tik šiek tiek pakentėk, ir viskas bus tavo“, – sakė ji, netgi pažadėjo užrezervuoti butą tame pačiame name, kur gyvena broliai. Bet šie žodžiai buvo tušti. Šį kartą vizos jai nesuteikė. Kaskart – atsisakymas, jokių paaiškinimų, jokios vilties. Ji kovojo, klausinėjo, bet viskas griuvo kaip kortų namelis. Marija pasijuto bejėgė – visi planai žlugo akimirksniu.
Vis dėlto moteris nenuleido rankų – nusprendė bandyti dar kartą po metų. Juk nebuvo jokios rimtos priežasties, kodėl jai turėtų neleisti. Tačiau santaupos išseko – viską, ką turėjo, jau buvo išleidusi. Galėjo gyventi iš pensijos, bet juk vyriausiajam sūnui buvo pažadėjusi būstą! Tad ji grįžo mokyti į mokyklą – vėl stovėjo prieš klasę, vėl aiškino lietuvių kalbos taisykles. Vis dėlto kas iš to? Nebuvo jokios garantijos, kad vizą kada nors gaus. O dar tas jos ūmus būdas – ji piktai aiškinosi su institucijomis, kodėl jai atsisako, ir tai tik dar labiau viską komplikavo.
Bet kiek gi ji uždirbs mokytojos algos? Butui Vilniuje neužtektų ir dešimties metų! Vis dėlto Marija dirbo toliau, tikėjo, kad kaip nors ištesės pažadą. Tačiau vyriausiojo sūnaus kantrybė galutinai trūko. Jis atėjo pas motiną ir išrėžė viską – ką galvoja apie ją, apie brolius, apie šią neteisybę. Jo žmona dar labiau pakurstė ugnį – ėmė skleisti paskalas apie anytą po visą miestelį, kaltindama ją šališkumu. Ji įtikinėjo vyrą, kad broliai „plaukioja kaip žuvys vandenyje“, turi viską, o jie skursta lyg paskutiniai elgetos. Vyras klausėsi jos, pyktis augo, ir jis viską išliejo motinai. Juk jis – pirmagimis! Jam pirmam turėjo atitekti būstas!
Neaišku, kas čia teisus, o kas kaltas. Šeima nebesikalba, visi laikosi įsikibę savo nuoskaudų, ginčijasi, pykstasi, o visas šis chaosas – dėl motinos sprendimų. santykiai griūva, o kaltė slegia visų pečius.
