„Mūsų giminėje dar niekas niekada nesiskyrė! Jei vedei, tai gyvenk! Pats pasirinkai, tai ir nešvaistyk mūsų šeimos garbės skyrybomis!“ – taip man jau kelerius metus kliegia mama. Nei ji, nei brolis manęs nepalaiko. Jų atsakas visada toks pat: „Kentėk! Visi taip gyvena!“ O man jau atsibodo.
Viena jie teisūs – pats rinkausi žmoną, niekas manęs neverčia. Tai buvo tik mano sprendimas. Bet tada aš į pasaulį žiūrėjau pro rožinius akinius, nesuvokiau tikrovės. Ir štai tie akiniai sudužo. Mes susituokėme prieš penkerius metus, mažame Šiaurės Lietuvos miestelyje prie Panevėžio, kur visi vieni kitus pažįsta. Po metų santuokos jau supratau, kad šis gyvenimas – tikra katastrofa. Ne dėl to, kad romantika išblėso ar buitis užgožė. Tiesiog pamačiau savo žmoną kitomis akimis – ji visiškai ne tokia, kokia man atrodė.
Pasirodo, ji visai ne rami ir šeimyniška, o tikra tinginė, kuriai nieko nereikia, tik sėdėti prie televizoriaus ir plepėti su kaimynėmis. Iš pradžių džiaugiausi: namie būname, kartu, šeima, jaukumas. Bet paskui supratau – ji niekuo nesidomi, nieko nenori. Man ji draudžia kur nors eiti, net pas draugus, sako: „Tu dabar vedęs vyras, tavo vieta šalia manęs!“ Maniau, kad pavydi, bet dabar matau – jai tiesiog patogiau, kai aš visada šalia, kad paduočiau, atneščiau, pataikaučiau.
Anksčiau laikiau ją protinga moterimi, kurios darbe nevertina. O dabar aišku: ji niekam tikusi, tingi ir dar su perdėtu pasitikėjimu savimi. Ją ne kartą ragino tobulėti, mokytis, bet ji atšauna: „Aš ir taip viską moku.“ Ir sėdi vietoje, kaip prikalta. Tai štai, gyvenu su tingine, apsimetėle, kuri nieko nesiekia, kartais burnoja, kartais kelia scenas. Ir ji tokia buvo visada, tik aš, kvailys, to nepastebėjau. Matyt, meilė akis užtemdė. Kai supratau, kad mano žmona – ne atrama, o akmuo, tempiantis mane į dugną, pradėjau galvoti apie skyrybas. Iš pradžių bandžiau ją pažadinti, paskatinti kažką daryti, bet galiausiai suvokiau: ji nesikeis. Tik barniai ir riksmai.
Tada sužinojau, kad laukiamės vaiko. Kuriam laikui ji tarsi atgijo, ėmė šokinėti, susirado kitą darbą, aš net apsidžiaugiau. Bet greitai viskas grįžo į senas vėžes – ji vėl tapo tingine. Bandžiau išsikalbėti su mama. Draugai kažkur dingo – juk su jais nesimatydavau, stengiausi žmonos neerzinti. Bet pokalbiai su mama palengvėjimo neatnešė. Ji kartoja: „Tu viską išsigalvoji! Pas tave viskas gerai, o tu perdedi. Ji gi negeria, nemuša, nedirba be reikalo. Alus nesiskaito. Meilužės irgi nėra. Į darbą eina.“
Pirmą kartą apie skyrybas užsiminiau, kai dukra dar buvo visai mažytė. Mama pareiškė, kad tai tik laikini nervai po bemiegių naktų. „Kur tu eisi? Gyvenate jos namuose, tu be darbo, su vaiku ant rankų. Pas mane nevažiuok! Vyras turi gyventi su žmona ir viską ištverti. Liaukis tauškęs nesąmones!“
Pagalvojau, pasvarsčiau – ir aprimau. Bet mintis apie skyrybas niekur nedingo. Kiekvieną dieną šalia jos darosi vis nepakeliamiau. Pinigų trūksta, o ji dar mane kaltina: „Per mažai uždirbi, švaistai!“ Savo kaltės, žinoma, nemato. Namuose nepadeda visiškai. Bandžiau skųstis mamai, o ji ramina: „Kai grįši į darbą, palengvės.“ Bet kai vėl užsiminiau apie skyrybas, ji vėl užsivedė: „Apie ką tu galvoji? Ar lengva būti išsiskyrusiam su vaiku? Dukra be motinos augs! Šeimą sugriauti nori? Negadink mūsų giminės vardo! Kuo? Išsiskyręs sūnus su dukra ant rankų – štai kur gėda!“
Ir vis man brolį kaip pavyzdį kiša: jis, мол, žmoną kenčia, net kai ji jį kartais aptalžo, ir nesiskiria, vaikai auga. Bet ar tai normalu? Žinoma, jei su juo lyginti, mano bėdos dar pakenčiamos. Bet tai juk ne gyvenimas, o kažkoks prakeiksmas!
Pastaruosius mėnesius žmona visai įžūlėja: „Jei kas nepatinka, kraustykis ir dink!“ O kur man eiti? Mama manęs nepriims. Nuomotis būsto neturiu iš ko. Dukrai tik metai, o aš jau nebeturiu jėgų jos kęsti. Paskambinau savo buvusiam viršininkui, pasišnekėjom kaip vyrai. Jis neprieštarauja mane priimti atgal, bet ką daryti su dukra? Kam ją palikti? Ir kur gyventi? Reikia bent kambarį susirasti.
Ir kas man padės? Tikiuosi tik viršininko. Jei jis pasiūlys ką nors tinkamo, griebsiuosi bet ko. Man nusispjaut, ką mama ar giminės sakys. Pavargau prie visų taikytis. Noriu gyventi taip, kaip man patinka, o ne kankintis visą gyvenimą. Blogiau nei dabar tikrai nebus. Aš išsiversiu, net jei ne iš karto, bet savo gyvenimą susitvarkysiu.
