Mūsų šeima buvo maža – tik trys žmonės. Tėvo aš niekada nepažinojau, o kiti du – mano motina ir vyresnioji sesuo Laura. Nors tarp mūsų buvo penkerių metų skirtumas, visada atrodė, kad jaunesnis esu ne aš, o ji.
Mama lepino Laurą visokiais skanėstais, kurių man dažniausiai netekdavo, rengė ją tvarkingai ir dailiai („Juk Laura – mergaitė!“), o aš nešiojau nudėvėtus drabužius, išaugtus dar prieš kelis metus. Mama net atraitodavo man kelnes, kad galėčiau jas dėvėti dar ilgiau. Apie pramogas ar paskatinimus nė kalbos nebuvo – tik amžinas jos zyzimas, kada gi aš pagaliau tapsiu savarankiškas ir nulipsiu nuo jos sprando.
Supratęs, kad niekas nerems mano tolesnių studijų, pradėjau pats užsidirbti – iš pradžių kroviku daržovių parduotuvėje, vėliau – picerijos kurjeriu. Vos tik mama sužinojo, kad turiu pajamų, tuoj pat užkrovė mane prievole „padėti šeimai“. Neva privalau prisidėti ir prie jos, ir prie Lauros gerovės, nors ji pati galėjo dirbti bent tą pačią picų išvežiotojos darbą, bet net piršto nepajudino – vis laukė, kol viską gaus iš kitų.
Tačiau gavęs brandos atestatą, išsikrausčiau į kitą miestą. Mūsų mieste taip pat buvo politechnika, bet mano tikslas buvo ne tik mokslas – norėjau pabėgti iš namų ir pagaliau kvėpuoti laisvai. Gavau vietą bendrabutyje ir dirbau kroviku geležinkelio stotyje. Dirbti buvo sunku, bet pinigų netrūko – aprangą pasikeičiau į padorią, galėjau sau leisti kavinę, o dar ir stipendiją gaudavau. Trumpai tariant, pats save išlaikiau.
Nei motina, nei sesuo visiškai nesidomėjo, kaip man sekasi, ar turiu už ką gyventi, tačiau vos tik grįžau po pirmų studijų metų – tuoj suprato, kad turiu laisvų pinigų. Ir prasidėjo reikalavimai. Lauros prašymai buvo dar įžūlesni nei mamos – jai atrodė savaime suprantama, kad turiu ją remti. Aš tiesiai pasakiau: „Jei tau reikia pinigų – eik ir užsidirbk.“ Bet jos neveikė jokie mano žodžiai – ji buvo įpratusi, kad viską gauna be pastangų.
Gavęs diplomą, susiradau darbą. Man pasisekė – gavau tarnybinį butą. Tiesa, tik vieno kambario, bet vis tiek nuosavą. Motina ir sesuo ilgai įtarinėjo mane, esą butą nusipirkau – tarsi studentas būtų galėjęs susitaupyti tiek pinigų. Užtat pradėjo dar aktyviau reikalauti pinigų.
Po kelerių metų mirė mano senelis – mamos tėvas. Nors mes matydavomės ne dažnai, bet visada gerai sutarėme. Jis suprato mane, o aš – jį. Iki šiol atsimenu mūsų vakarinius pokalbius, kai jis pasakodavo apie savo nelengvą gyvenimą karo metais.
Prieš mirtį senelis parašė testamentą, pagal kurį jo namas ir žemės sklypas atiteko man. Kai tai sužinojo mama ir Laura, jų pasipiktinimui nebuvo ribų. Laura jau buvo spėjusi ištekėti, pagimdyti vaiką ir išsiskirti – net nebuvau matęs jos vyro. Ji ėmė mane šantažuoti: „Mano vaikas neturi kur gyventi! Pardavinėk namą ir atiduok man pinigus – juk aš viena su vaiku!“
Tačiau mano planai buvo visai kitokie, ir aš tai iškart pasakiau. Prasidėjo audringi skandalai. Tada nusprendžiau juos „nuraminti“ – pasakiau, kad iš dalies išpildysiu jų norus.
– Ką reiškia „iš dalies“? – įtariai paklausė Laura. – Atiduosi pusę pinigų?
Ji nesuspėjo atspėti. Aš atsakiau, kad namą tikrai parduosiu, bet pinigus panaudosiu savo būstui išplėsti, nes esu vedęs, o mano žmona laukiasi.
Jų reakcija buvo aiški – trenkė durimis ir išėjo. Nuo tada mes nebesikalbame.
Kaip ir planavau, namą pardaviau, o mes su žmona nusipirkome dviejų kambarių butą. Dabar ramiai auginame savo pirmagimį. Uošviai mus palaiko ir padeda – tiek su vaiku, tiek šiaip. O mano motina savo anūko net nėra mačiusi – jai jis tiek pat nerūpi, kiek kadaise rūpėjau aš.
