„Tu mane išdavei? Tu nelaukei?“ – su apmaudu ir pykčiu sušuko Augustas, kai Daina užvėrė duris praeities prisiminimams.
Durų skambutis suskambėjo. Daina nuėjo atidaryti. Atidarė – ir sustingo.
Ant slenksčio stovėjo Augustas – jos buvęs vaikinas, su kuriuo ji išsiskyrė prieš dvejus metus.
Jo rankose buvo prabangi rožių puokštė ir butelis vyno.
„Labas, mano meile!“ – linksmai sušuko jis. „Tai aš!“
„Matau“, – suraukė antakius Daina. „Ko čia atėjai?“
„Gal pirma įleisi mane į vidų?“ – netikėto svečio tonas buvo ramus, bet mįslingas.
„Na, gerai, užeik.“
Augustas žengė vidun, atsiklaupė ant vieno kelio, ištraukė raudoną dėžutę iš vidinės kišenės ir ištiesė ją Dainai.
„Tekėk už manęs!“
Akimirkai Dainai tiesiog atvipo žandikaulis.
Po kelių sekundžių ji susitvardė ir nustebusi paklausė:
„Tu rimtai?“
„Žinoma. Aš tave myliu.“
„O kaip tavo sesuo? Ją juk mylėjai labiau.“
„Irena ištekėjo. Man nebereikia ja rūpintis. Esu laisvas.“
„O jei ji išsiskirs? Vėl pradėsi ją globoti?“
„Tikiuosi, kad jai viskas bus gerai. Tai ką pasakysi?“
„Ne.“
„Kodėl?“
„Pirma, aš tavęs nebemyliu.“
„Tu tik taip manai. Mes puikiai sutarėme“, – įdėmiai pažvelgė Augustas, – „ir bus dar geriau. Pažadu.“
„Tavo pažadai nieko nereiškia“, – nusišypsojo Daina. „Be to, praėjo dveji metai. Manai, kad vis dar esu viena?“
„Tu ne viena? Su kuo?“
„Koks skirtumas? Turiu žmogų, ir mes planuojame vestuves.“
„Jis tau jau pasipiršo?“
„Ne tavo reikalas.“
„Aišku. Vadinasi, dar ne“, – išdidžiai pareiškė Augustas. „Ir nepasipirš. Patikėk manimi. Šiais laikais vyrai neskuba eiti į santuokų rūmus su bet kuo.“
„Tai aš tau ‘bet kas’?“ – nusišypsojo Daina. „Tai kodėl čia atėjai?“
„Nevartyk mano žodžių. Ir apskritai, dar neatsakei man. Tekėsi?“
„Jau atsakiau! Bet, kaip visada, tu manęs neklausai. Eik namo, Augustai. Tuoj ateis mano draugas. Bus nepatogu.“
„Vadinasi, tai tiesa?“ – sušuko jos buvęs. „Tu mane išdavei? Nelaukei?“
„Augustai, tau viskas gerai su galva? Mes išsiskyrėme! Tu man esi niekas! Tu rimtai manei, kad po mūsų išsiskyrimo tapau vienuole? Ar kad kentėsiu visą gyvenimą? Aš tavęs beveik nebeprisimenu. Dabar išeik! Varginantis tu!“
„Išeisiu“, – Augusto balse skambėjo nuoskauda, pyktis ir net grasinimo gaida, – „bet tu pasigailėsi! Ir labai greitai!“
„Eik, eik“, – Daina atvėrė duris, – „ir, prašau, negrįžk!“
Jie išsiskyrė po beveik penkerių metų kartu.
Išsiskyrimo priežastis buvo Augusto beribė – arba, kaip Daina kartą pavadino, „neatsakinga“ – meilė savo seseriai Irenai.
Bet grįžkime į pradžią…
Daina ištekėjo už Augusto būdama 26-erių.
Tuo metu ji jau buvo pasiekusi nemažai: universiteto diplomas, geras darbas su solidžiu atlyginimu, trijų kambarių butas.
Augustas taip pat turėjo butą – tik vieno kambario. Jis jį buvo nusipirkęs pats. Dainai tai buvo ženklas: vaikinas rimtas, moka uždirbti pinigus ir protingai juos leisti.
Ji pati metų metus bandė susitaupyti pradiniam įnašui, bet nelabai sekėsi.
„Trijų kambarių“ ji gavo iš savo velionio tėvo. Kaip tik prieš vestuves.
Jie aptarė visus bendro gyvenimo aspektus, įskaitant finansus. Viskas klostėsi gerai, kol Irena nepastojo ir nepersikėlė į Augusto butą.
Daina, laikydamasi jų susitarimo, pradėjo atidėti tiek pat pinigų, kiek Augustas leisdavo seseriai. Tai sukėlė ginčus, kurie baigėsi skyrybomis.
Vėliau Daina nusipirko sau automobilį ir pradėjo naują gyvenimą. Augustas grįžo į savo vieno kambario butą.
Dabar, kai Irena išsiskyrė, Augustas vėl grįžo prie seno.
„Vargšas Augustas, viską pradeda iš naujo“, – pagalvojo Daina.
Ir ji neklydo.
