Aš su Rūta draugavau daugiau nei ketverius metus. Jau buvau pradėjęs dairytis žiedo, kad galėčiau mylimajai pasipiršti, tačiau po jos paskutinio akibrokšto mano širdyje užgimė baisi abejonė: „Ar verta tai daryti?“
Viskas prasidėjo prieš kiek daugiau nei mėnesį. Tą lemtingą vakarą draugai mus pakvietė pasėdėti viename Vilniaus barų. Mūsų kompaniją sudarė devyni vaikinai ir trys merginos. Aš niekada nemėgau triukšmingų vakarėlių, o tą dieną dar ir buvau mirtinai pavargęs po darbo, todėl nusprendžiau anksčiau grįžti namo. Kad neatrodytų, jog esu nuobodus draugų akyse, neparsivedžiau Rūtos kartu su savimi.
Grįžęs namo, iškart griuvau į lovą. Visą vakarą Rūta man neparašė nė vienos žinutės. Vidury nakties pabudęs nusprendžiau jai parašyti: „Brangioji, kada grįši?“ Bet mano žinutė liko be atsako. Paskambinau jai, tačiau telefonas tylėjo – ji neatsiliepė.
Nenorėjau, kad ji pagalvotų, jog esu pavydus kvailys, todėl daugiau neskambinau ir nerašiau.
Rūta grįžo tik paryčiais. Kai paklausiau, kur ji buvo visą naktį, ji be jokios gėdos pareiškė, kad buvo pas Tomą namuose ir jie kartu žiūrėjo filmą. Mano galva ėmė suktis nuo šių žodžių – jaučiausi taip, lyg žemė slystų iš po kojų.
Man, suaugusiam vyrui, norėjosi pravirkti, bet sukaupiau visą valią ir uždaviau klausimą, kuris degino mane iš vidaus: „Ar tarp jūsų kas nors buvo?“
Ji atsakė, kad Tomas bandė ją pabučiuoti, bet ji neva jam neatsakė. Aš puikiai pažinojau Tomą ir žinojau, koks jis gali būti, todėl jos žodžiai man sukėlė dar daugiau abejonių. Spaudžiau ją tol, kol po dvidešimties minučių ji prisipažino, kad jie bučiavosi, tačiau atkakliai tvirtino, kad nieko daugiau neįvyko.
Labai norėjau ja tikėti, bet vidinis balsas šaukė, kad ji meluoja. Kitą rytą ji staiga prisiminė, kad „pamiršo“ savo akinius pas Tomą. Tai mane pribloškė – juk niekas, turintis prastą regėjimą, nenusiima akinių žiūrėdamas filmą. Ši detalė man pasirodė neįtikėtinai įtartina.
Visą savaitę mano sielą draskė abejonės. Nuolat klausinėjau, ar ji ką nors nuo manęs slepia, bet ji tik tylėjo, tarsi akmeniu užsivėrusi.
Nesupratau, kodėl ji iš viso nuvažiavo pas mano draugą? Kodėl neatsiliepė į mano skambučius? Esu visiškai tikras, kad jokia save gerbianti mergina, būdama neblaivi, nevyktų pas vyrą į namus!
Galų gale nusprendžiau pats išsiaiškinti tiesą. Nuvažiavau pas Tomą ir iškart jį apkaltinau: įsiveržiau į jo namus kaip viesulas, šaukdamas, kaip jis drįso pasinaudoti tuo, kad mano mergina buvo neblaivi, ir permiegoti su ja?
Tomas neslėpė tiesos ir iškart prisipažino. Jis tikino, kad tarp jų nėra jokių jausmų, kad tai buvo tik vienos nakties nuotykis, po kurio abu labai gailėjosi.
Išėjęs iš Tomo namų, parašiau Rūtai žinutę: „Tomas viską prisipažino.“
Ji tuoj pat paskambino man verkdama ir maldaudama atleidimo. Kartojo tą patį, ką sakė Tomas – kad tai buvo vienkartinis dalykas ir daugiau nepasikartos.
Dabar nežinau, ką daryti. Ar galima nutraukti santykius dėl vienos klaidos? Šiuo metu nutraukiau bendravimą su Rūta, nes man reikia laiko viską apsvarstyti.
Myliu ją beprotiškai ir suprantu, kad kiekvienas gali suklysti, ypač neblaivus. Norėčiau pamiršti šią istoriją, bet ar sugebėsiu vėl ja pasitikėti? Nejaugi mūsų santykiai jai nieko nereiškia, jei ji taip lengvai sutiko važiuoti pas beveik nepažįstamą vyrą?
Ir ar man apskritai reikia tokių santykių? Juk pasaulyje pilna sąžiningų merginų. Jei ji mane mylėtų, kodėl negrįžo namo su manimi, o liko su girtais vyrais? Nejaugi išdavystė girtumyje – tai viskas, ko aš vertas?
Ką man daryti – atleisti jai ar viską užmiršti?
