Pavasaris. Meilė sklando ore, ji įsiskverbia į kiekvieną kertelę, užlieja mintis ir širdį.
Pavasaris visada mane paveikia keistu būdu. Atrodo, kad visa gamta atgyja, žmonės šypsosi dažniau, ore tvyro kažkokia ypatinga šiluma, kviečianti įsimylėti. Tačiau mano asmeniniame gyvenime – visiška tyla.
Mano sesuo Rasa, seniai ištekėjusi ir laiminga šeimos moteris, nusprendė, kad man jau laikas nustoti būti vienišam. Ji mane pažįsta geriau nei bet kas kitas, todėl ėmėsi iniciatyvos – sugalvojo supažindinti su viena savo drauge.
Žaneta – 29-erių metų moteris, bendraamžė, labai patraukli. Tokia, į kurią visada atsisuku gatvėje. Dirba marketingo srityje, turi nuosavą butą Vilniuje, ką tik įsigijo automobilį. Atrodo stipri, savarankiška ir gyvenimu besimėgaujanti moteris. Tačiau yra vienas „bet“ – ji augina vaiką iš ankstesnių santykių.
Štai čia ir prasideda mano vidinis konfliktas.
Aš niekada nesakiau, kad man nepatinka vaikai. Tiesą sakant, dažnai padedu sesei su dukterėčia – galėčiau ją ir pamaitinti, ir užmigdyti, net sauskelnes pakeisti. Bet vis tiek, tai yra jos vaikas, o ne mano.
Pasidomėjau daugiau – Žanetos sūnus jau nemažas, lanko darželį, vadinasi, jam nebereikia nuolatinės priežiūros. Atrodo, kad viskas neturėtų būti taip sudėtinga. Ir vis dėlto kažkas manyje šnabžda: „Ar tau to reikia?“
Pasakiau Rasai, kad nesiūlytų man moterų su praeitimi, bet viduje negalėjau nurimti. Žaneta man įstrigo į mintis. Kažkas joje mane traukė – ne tik išvaizda, bet ir jos laikysena, žvilgsnis, kažkokia paslaptinga energija, kurios negalėjau paaiškinti.
Grįžęs namo dar kartą peržiūrėjau jos socialinių tinklų profilius. Ji buvo tikrai graži. Mano skonio moteris. Ir dar vienas dalykas – nė vienos provokuojančios nuotraukos. Jokių pusnuogių kadrų, jokių bandymų atkreipti vyrų dėmesį bet kokia kaina. Ji atrodė solidi, rami, pasitikinti savimi.
Vadinasi, ji nesistengia bet kokia kaina ištekėti. Ir tai man patiko.
Tačiau tada grįžo realybė. Ar galiu būti su moterimi, kuri jau turi vaiką?
Pradžioje viskas, žinoma, būtų paprasta. Ji paliktų sūnų pas močiutę ar draugę, mes eitume į pasimatymus, vaikščiotume senamiesčio gatvėmis, sėdėtume jaukiose kavinėse, juoktumėmės. Bet anksčiau ar vėliau turėčiau susipažinti su jos vaiku.
O tada – nauji iššūkiai. Kai nueičiau pas ją į svečius, negalėčiau ateiti tuščiomis – turėčiau atnešti ką nors ir vaikui. Ne tik gėles jai, bet ir žaislą ar kokį skanėstą berniukui. Tai reikštų vaikščiojimą po žaislų parduotuves, svarstymą, kas jam patiktų.
Ir naktimis ji negalėtų likti su manimi. Visada turėtų grįžti namo pas vaiką.
Su moterimi, neturinčia vaikų, viskas būtų paprasčiau. Laisvė, spontaniškumas, jokie papildomi rūpesčiai.
Bet jei jau kalbame apie privalumus, jų taip pat yra. Žaneta akivaizdžiai gera mama. Jos sūnus atrodo laimingas, gerai prižiūrėtas. Jos namai jaukūs, tvarkingi, o ji pati – nepriklausoma ir savimi pasitikinti. Ji niekada neprašytų pinigų ar pagalbos.
Ir vis dėlto aš negaliu apsispręsti.
Žanetą jau įsimylėjau, bet mintis apie jos vaiką verčia mane dvejoti. Ar tikrai esu pasirengęs šiam santykiui?
Ar man to reikia?
Nežinau, ką daryti…
