Man jau buvo per trisdešimt, kai likimas mane suvedė su viena itin keista moterimi. Jos vardas buvo Ona Stankevičienė, ir iš pirmo žvilgsnio galėjai pagalvoti, kad jai apie septyniasdešimt. Tačiau tai, kas mane pribloškė, buvo ne jos amžius, o išvaizda: antakis su auskaru, trumpai kirpti plaukai, tarsi kokios paauglės, ir sijonas, toks trumpas, kad kitaip nei provokuojančiu jo nepavadinsi. Atvirai sakant, vaizdas buvo ne iš maloniųjų: raukšlėtos kojos, suglebusi oda, išstatyta visų akivaizdon, kėlė kone pasibjaurėjimą. Užuot atrodžiusi jaunesnė, ji tik dar labiau pabrėžė savo metus, tarsi tyčia mesdama iššūkį laikui. Bet aš visada laikiausi nuomonės, kad kiekvienas turi teisę rinktis, kaip atrodys, tad savo pamokslų kišti nesiruošiau.
Ona Stankevičienė buvo mano žmonos Jurgitos anyta. Jurgitai tuo metu tebuvo 25-eri, o mes gyvenome nedideliame miestelyje, vardu Šilavotas. Jurgita pagimdė mūsų pirmagimį dar studijuodama paskutiniame universiteto kurse, tad jokios darbo patirties neturėjo. Čia Ona, reikia pripažinti, parodė gerą širdį – pasirūpino, kad Jurgita gautų neblogą darbą. Pati ji užėmė vadovaujančias pareigas vietinėje įstaigoje, draugavo su viršininkais, ir jos ryšių dėka, o ir mano įkalbinėjimų, Jurgitai pavyko įsitaisyti. Be jos pagalbos mūsų mažame užkampyje, dar ir po motinystės atostogų, su humanitariniu diplomu rankose, būtume likę be šansų.
– Kaip gėda, – skundėsi Jurgita savo draugėms, – anyta mane visų akivaizdoje žemina. Jau tuoj pensiją gaus, o rengiasi kaip kokia paauglė!
– Negi ji pati nemato, kaip juokingai atrodo? – pykdavau, žiūrėdamas į žmoną. – Su tokiomis kojomis, tokiame amžiuje, dar ir plaukus dažo ryškiai raudonai! Bent tu jai pasakyk, gal pagaliau susiprotės!
Jurgita dažnai prisimindavo savo mamą, mano antrąją anytą, Birutę Jonaitienę. Toji gyveno netoliese esančiame kaime, vilkėjo paprastas medvilnines sukneles ir neslėpė žilstančių plaukų. Tyli, kukli moteris, kokios reta.
– Man daug nereikia, – mėgdavo kartoti Birutė. – Vaikai užaugo, anūkai jau yra. Svarbu, kad viskas švaru, tvarkinga, o jūs, jauni, gyvenkit gerai. Aš jau kaip nors išsiversiu.
Bet Ona Stankevičienė, regis, buvo visiškai kitokios nuomonės. Mane, savo sūnų, ji užaugino, butą po savo motinos mirties man paliko, o baldus ir visą įrangą nupirkti padėjo Birutė. Ir štai, nusprendusi, kad jos pareiga atlikta, anyta pareiškė: dabar ji gyvens tik sau. Esą jaunystėje neturėjo pinigų, tėvai sirgo, aš buvau mažas – viską praleido, o dabar atėjo metas atsigriebti. Mane tai siutino iki baltumo, o Jurgitą net iki ašarų varė.
– Tuoj turbūt į darbą su šortais ateis, – vos neverkiau, liedamas širdį žmonai. – Jokio aprangos kodo ten nėra, tai ko jai drovėtis? Juk ji jau močiutė! O neseniai dar išpyškino: prisipirko drabužių internetu, ruošiasi į pajūrį, ilsėtis!
Su tais drabužiais išvis nutiko kvaila istorija. Kartą su Jurgita ir sūnum užsukome pas anytą, o ji kaip tik buvo gavusi siuntinį ir ėmė matuotis naujus pirkinius. Permatomi kelnių galai, atviri pečiai – žiūrėti buvo nejauku.
– Tai tikras košmaras! – neištvėriau, žiūrėdamas į Oną Stankevičienę. – Jūs rimtai ketinate tai dėvėti?
– O kas negerai? – ramiai atšovė ji, pervėrusi mane žvilgsniu. – Man patinka, važiuoju prie jūros, ten karšta. Noriu jaustis patogiai.
– Mama, tu tiesiog ugnis, tikra gražuolė! – palaikė ją Jurgita, šypsodamasi, nepastebėdama, kaip aš griežiu dantimis iš pykčio.
– Tai tiesiog pasipiktinimas! – siautėjau namuose. – Mano anyta Birutė Jonaitienė niekada tokio nesugalvotų apsivilkti. Onai Stankevičienei jau metas aprimti. Ji dar ir pinigus sau leidžia, užuot mums padėjusi! Mes su vaiku prie jūros nevažiuojam, o ji viena susiruošė! Kam jai to reikia tokiame amžiuje?
Jurgitos mama, Birutė, bandė mane raminti:
– Sūneli, žmonės skirtingi. Ona ne tokia kaip aš. Tai jos pasirinkimas – kaip rengtis, kur važiuoti. Ir, beje, ji atrodo ryškiai, gaiviai. Aš net šiek tiek pavydžiu jos drąsos.
– Ką tu čia šneki, mama! – vėl užsidegiau. – Ji viena dviejų kambarių bute gyvena, o mes su Jurgita ir vaiku vieno kambario butuke spaudžiamės! Ji į pajūrį, o mes Šilavote kiurksom, niekur neištrūkdami. Negi ji nesupranta, kad jos laikas jau praėjo? Su anūku beveik nepadeda, o man su Jurgita kartais norisi bent dviese kur išeiti. Pas tave, į kaimą, dažnai nenulėksi. Aš po poros metų dar dukros noriu susilaukti. Kaip mums gyvenamąjį plotą padidinti, jei ji tik apie save galvoja? Nejau man vienam su dviem vaikais suktis, kol ji po pajūrius trankysis?
Tada Birutė Jonaitienė ėmė suprasti, kad gal kažką praleido augindama Jurgitą, o ir aš, matyt, užaugau ne be egoizmo prieskonio.
– O juk Jurgita teisi, – dar labiau kurstė ugnį jos pusseserė, kai Birutė pasidalino mūsų bėdomis. – Jauniems visko norisi, o mums, seniems, tik džiaugtis vaikais ir ramiai dienas leisti.
– Apie ką tu išvis kalbi? – pasipiktino Birutė. – Ona už mane ketveriais metais jaunesnė, jai tik 49-eri! Tai jau senatvė? Pažiūrėk į amerikiečių aktrises – jos tokiame amžiuje dar tik tuokiasi! Kad man jos drąsos, bet trūksta man tam ryžto.
Senatvės ribos keičiasi, net pensinis amžius neseniai pakeltas. Onai Stankevičienei – 49 metai. Ir štai klausimas: tai „jau“ ar „dar“? Ar ji turi teisę, su šiuolaikine medicina ir grožio salonais, atrodyti jaunai ir gyventi sau? Ar 49-eri jau tas amžius, kai reikia viską mesti ir aukotis vaikams bei anūkams? Aš, tiesą sakant, atsakymo nežinau, bet pyktis dėl jos elgesio manęs vis dar neapleidžia. Gal ji ir turi teisę į savo laimę, bet kodėl tai turi būti mūsų sąskaita? Kodėl jos laisvė taip skaudžiai žeidžia mūsų šeimą, palikdama mus jaustis pamirštus ir nereikalingus? O gal aš pats per daug iš jos tikiuosi, pamiršdamas, kad ir ji – žmogus, ne tik anyta? Vis dėlto, kai matau, kaip mes vargstam, o ji švaistosi pinigais ir linksmybėmis, širdis plyšta iš apmaudo.
