Mano motina, atrodo, visiškai pametė protą – ji nusprendė tekėti už vaikino, kuris galėtų būti jos sūnus! Aš, žinoma, negalėjau to leisti ir ėmiausi drastiškų priemonių – paslėpiau jos asmens dokumentus, kad sustabdyčiau šią beprotybę.
Motina mane pagimdė vos baigusi mokyklą. Tada ji tikėjo, kad tai didelė, amžina meilė, tačiau vietoj vestuvių gavo mane – rėkiantį kūdikį, krūvą vystyklų ir begalę bemiegių naktų. Jos svajonės apie romantišką gyvenimą greitai išgaravo, užleisdamos vietą realybei.
Ačiū Dievui už senelius – mamos tėvus. Jie tapo tikru išsigelbėjimu. Padėjo jai baigti mokslus, įgyti profesiją, o mane užaugino su meile ir rūpesčiu, kol mama stengėsi atsistoti ant kojų. Jų dėka mes išgyvenome tuos sunkius metus.
Motina taip ir nesukūrė šeimos. Žinoma, buvo vyrų, kurie ja domėjosi – keli gerbėjai, trumpalaikiai susižavėjimai. Bet ji niekada neleido nė vienam iš jų peržengti mūsų namų slenksčio ar tapti mūsų gyvenimo dalimi. Visada sakydavo, kad jai užtenka manęs.
– Kai užaugsi, dukrele, tada gal ir pagalvosiu apie save, apie savo laimę, – šypsodamasi tardavo ji, glostydama man galvą.
Ir tiesą sakant, mums dviese buvo gera. Aš didžiavausi, kad su mama esame tarsi viena siela – visada suprasdavome viena kitą be žodžių. Mokykloje draugės amžinai skundėsi savo motinomis: jos draudė dažytis, nešiojo senamadiškus drabužius ar bardavosi dėl trumpų sijonų. O mes su mama? Mes buvome kitokios – apsipirkdavome tose pačiose parduotuvėse, skolindavomės viena kitos drabužius ir net dalijomės stiliaus idėjomis. Paauglystėje eksperimentavau su viskuo – mėlynais plaukais, grandinėmis ant kaklo, juodais nagais – o mama tik šypsojosi ir palaikė mane.
Dabar man dvidešimt. Pradedu savo savarankišką gyvenimą ir visada maniau, kad mamai bus sunku paleisti mane į pasaulį. Juk per tiek metų ji priprato, kad esu šalia – kartu leidžiame vakarus, savaitgalius, dalijamės viskuo. Bet, pasirodo, klydau. Mama ne tik nesigaili, kad pradedu gyventi savo gyvenimą – ji, atrodo, net džiaugiasi, kad rečiau būnu namuose. Ir priežastis mane pribloškė: ji įsimylėjo! Taip, mano mama, kurią laikiau santūria ir protinga moterimi, pametė galvą dėl vyro.
Kaip tai supratau? Viskas prasidėjo nuo smulkmenų.
Mama dirba mokytoja mažame Lietuvos miestelyje, Šilavote. Ji moko istorijos vietos mokykloje, kur kolektyvas daugiausia moteriškas – kaip ir daugelyje mūsų švietimo įstaigų. Bet pastaruoju metu jos pasakojimuose apie darbą vis dažniau ėmė šmėžuoti vardas – Lukas. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet smalsumas nugalėjo, ir ėmiau klausinėti. Kas tas Lukas? Iš kur jis atsirado?
Pasirodo, mokykloje pradėjo dirbti naujas mokytojas – Lukas Petrauskas, jaunas informatikos ir matematikos specialistas. Mamai jis greitai tapo tiesiog „Lukutis“. Viskas prasidėjo nekaltai: direktorė paprašė mamos prižiūrėti naujoką, supažindinti jį su tvarka, pamokų grafikais, parodyti, kaip veikia mokyklos sistema. Mama, žinoma, ėmėsi šios užduoties su didžiuliu užsidegimu. Ji ne tik sudarinėjo jam pamokų planus, bet ir tikrino jo užrašus, padėjo taisant mokinių darbus. Netrukus jos rūpestis peržengė visas ribas.
Vieną dieną pastebėjau, kad mama pradėjo gaminti maistą ir neštis jį į darbą. Ne sau – Lukui! Esą vaikinas gyvena vienas, neturi laiko pasirūpinti savimi, o mokyklos valgyklos maistas jam netinka dėl kažkokios „ypatingos dietos“.
– Negi paliksiu jauną vyrą alkį kankintis? – juokdamasi paaiškino ji, kai paklausiau, kas čia per nesąmonės.
Man tai pasirodė keista. Kodėl ji niekada nesirūpino mano pietumis, kai pradėjau dirbti? Kodėl per tiek metų nesiteiravo, ar aš apskritai pavalgau dienos metu? Bet tai buvo tik pradžia.
Netrukus mama ėmė keistis. Ji atnaujino garderobą – atsisveikino su senais, kukliais drabužiais, kuriuos nešiojo metų metus, ir ėmė pirkti modernesnius, jaunatviškesnius rūbus. Ėmė ryškiau dažytis, net plaukus persidažė sodria kaštonine spalva. Kai paklausiau, kas čia vyksta, ji šyptelėjo:
– Lukas sako, kad su tokiais plaukais primenu jam vieną prancūzų aktorę. Argi ne smagu?
Naujas įvaizdis tikrai padėjo jai atrodyti jauniau, gyvybingiau. Pripažinsiu, mama atrodė puikiai. Galėčiau net pagirti jos pastangas, jei ne viena detalė: sužinojau, kad tam Lukui – vos dvidešimt dveji! Jis dvigubai jaunesnis už ją! Dar daugiau – jis ne vietinis, atvyko į Šilavotę iš kito miesto, neturi čia nei šeimos, nei turto, tik nuomojamą kambarį. Šią informaciją man perdavė mamos kolegės, kurios, kaip ir aš, sunerimo dėl jos elgesio. Jos prašė manęs įsikišti, kol mama nepridarė nepataisomų kvailysčių.
O kvailystės, atrodo, jau prasidėjo. Mama ėmė užsiminti, kad man laikas gyventi atskirai, kad esu suaugusi ir turiu savo kelią. Dar blogiau – savaitgaliais ji ėmė negrįžti namo nakvoti! Tai jau peržengė visas ribas. Kai pareikalavau paaiškinimų, ji pagaliau sutiko supažindinti mane su tuo Luku.
Susitikau su juo. Lukas – simpatiškas, aukštas vaikinas, šviesiais plaukais ir malonia šypsena. Bet jis akivaizdžiai per jaunas mano mamai! Nors žiūri į ją susižavėjęs, aš jaučiu, kad čia kažkas negerai. Mano galvoje sukasi tik viena mintis: jis naudojasi ja. Gal taikosi į mūsų namus? Gal tikisi, kad mama padės jam įsitvirtinti mieste ar mokykloje?
Pasidalijau šiais įtarimais su mama. Ji įsiuto. Surengė tikrą dramą, rėkė, kad nesuprantu jos jausmų.
– Tu pati sakei, kad man laikas gyventi sau! Kuo dabar nepatenkinta? – šaukė ji.
– Taip, mama, bet turėjau omeny normalų vyrą, tavo amžiaus, o ne kažkokį pienburnį, kurį vos išleidai iš mokyklos suolo! – atkirtau aš.
Ji įsižeidė dar labiau. Esą Lukas – ne vaikas, o suaugęs vyras, kuris ją supranta kaip niekas kitas. „Net su tavo tėvu nesijaučiau tokia laiminga“, – pareiškė ji. Paklausiau tiesiai: gal jau ir vestuves planuojate? Mama linktelėjo. Taip, jie apie tai galvojo.
Tada mano kantrybė trūko. „Štai ir įrodymas, mama! Jis su tavimi tik dėl naudos – gal dėl mūsų namo, gal dėl tavo ryšių darbe!“ – išrėžiau jai. Pirmą kartą gyvenime mes susibarėme taip, kad, rodės, stogas tuoj pakils nuo šauksmų. Bet mama nieko nenorėjo girdėti. „Jis mane myli!“ – kartojo ji kaip užsiciklinusi plokštelė.
Iš pradžių galvojau kreiptis į mokyklos direktorę, prašyti, kad perkeltų Luką į kitą pamainą ar kaip nors juos išskirtų. Bet paskui supratau, kad tai tik sukeltų gandų audrą ir pakenktų mamos reputacijai. Todėl ėmiausi kitokio plano – paslėpiau jos asmens dokumentus. Be paso ar tapatybės kortelės jokių vestuvių nebus!
Dabar laukiu, kaip reaguos tas „sužadėtinis“. Pažiūrėsime, ar jo „meilė“ tokia stipri, kai kelias į santuoką bus užkirstas. Jei jis tikrai toks naivus romantikas, kaip mama tiki, gal ir atleisiu jam. Bet jei mano įtarimai pasitvirtins… ką gi, bent jau apsaugosiu mūsų šeimą nuo griūties.
