Senas, aplūžęs namas stovėjo nuošalėje, tarsi ne šio pasaulio dalis. Jo sienos buvo sutrūnijusios, stogas – sulūžęs ir kiauras, pro išdaužytus langus kiaurai veržėsi vėjas. Kaimo gyventojai jau seniai buvo susitaikę su tuo, kad šis namas yra lyg šešėlis – likęs iš praeities, kaip ir jo vienintelis gyventojas, senasis Mykolas.
Daug kartų jam siūlė išsikraustyti: „Mykolai, tau čia ne vieta. Atvažiuok pas mus, į prieglaudą, pas gimines – tau nereikia kęsti šalčio ir vienatvės.“ Bet jis visada kratė galvą. Jo balsas skambėjo tyliai, bet tvirtai:
– Jis sugrįš. Ir aš turiu būti čia, kai tai nutiks.
Jis kalbėjo apie savo draugą – tą, kuris dingo prieš daugelį metų.
Neišardoma draugystė
Prieš daugelį metų Mykolas buvo ne vienas. Jis turėjo Bastį – ištikimą šunį, kuris jam tapo artimesnis už bet kurį žmogų.
Bastis atsirado netikėtai, vieną gūdžią žiemos naktį. Tą vakarą Mykolas grįžo namo ir išgirdo tylų, beveik neįmanoma išgirsti, cypimą. Jis atsekė garsą iki savo verandos – ir pamatė mažą, drebančią būtybę. Mažas šuniukas, sulysęs, vos kvėpuojantis, krito nuo nuovargio ir šalčio.
Mykolas nedvejodamas paėmė jį ant rankų, įsinešė vidun, paguldė prie pečiaus, pamaitino šiltu pienu. Nuo tos dienos jie tapo neatskiriami.
Bastis buvo daugiau nei tik augintinis. Jis buvo šeima. Kai Mykolas kalbėjo, Bastis atidžiai klausėsi, kai senukas dirbo kieme – jis sekė kiekvieną jo judesį, kai eidavo į kaimą – jis visada laukdavo sugrįžtančio šeimininko prie verandos.
Laikas slinko nenumaldomai, tačiau Bastis visuomet buvo šalia. Net tada, kai Mykolas paseno, kai tapo silpnas ir pavargęs, kai jo balsas pradėjo drebėti, o žingsniai tapo lėti.
Bet vieną dieną Bastis dingo.
Pražūtinga tyla
Tai nutiko vasarą. Mykolas prisimena tą dieną taip aiškiai, lyg ji būtų buvusi vakar. Bastis nubėgo prie miško ir negrįžo.
Iš pradžių Mykolas manė, kad šuo tuoj pasirodys – galbūt nuklydo, susidomėjo kvapu. Bet praėjo valanda, tada dvi, tada visa diena. Jis šaukė jį, ėjo per kaimą, klausinėjo žmonių. Niekas Bastio nematė.
Nuo tada viskas pasikeitė. Namas tapo dar tamsesnis, dienos ilgesnės, naktys šaltesnės. Mykolas sėdėdavo prie slenksčio ir laukdavo. Kiekvieną vakarą jis palikdavo Bastio maisto prie durų – vis tikėdamasis, kad vieną dieną jis grįš.
Kaimo žmonės bandė įtikinti senuką, kad šuo jau nebegrįš. Jie sakė, kad jis galbūt žuvo, kad jį galėjo pagrobti benamiai ar pasigauti vilkai. Bet Mykolas tik tyliai purtė galvą.
– Jis sugrįš, – kartodavo jis, ir niekas negalėjo įtikinti jo kitaip.
Metai laukime
Metai slinko lėtai, kaip smėlis tarp pirštų. Žiemos tapo vis šaltesnės, kaimynai – vis rečiau užsukantys.
Mykolas nesiskundė. Jis nenorėjo niekur eiti. Jis nesėdo prie šilto židinio pas geradarius kaimynus, nesirinko patogios lovos prieglaudoje. Jis liko čia – kur Bastis turėjo jį surasti.
Žmonės nustojo jį kalbinti. Jie tiesiog ateidavo, palikdavo jam maisto prie durų, kartais patikrindavo, ar jis dar gyvas, ir išeidavo.
Vieną speiguotą vakarą Mykolas vėl sėdėjo ant verandos. Jo rankos drebėjo, bet jis nekreipė dėmesio į šaltį. Jis žiūrėjo į gatvę – ir staiga pamatė šešėlį.
Tolumoje, tarp krentančių snaigių, išniro figūra. Ji buvo lėta, svyruojanti, bet pažįstama. Mykolas įsmeigė akis į tą siluetą, jo širdis suspurdėjo.
„Bastis…“ – sušnabždėjo jis.
Jis norėjo pakilti, bėgti į priekį, bet kojos nepakluso. Jis sumirksėjo, ir siluetas dingo. Aplinkui tvyrojo tyla. Sniegas krito lėtai, tyliai, lyg visą pasaulį būtų apgaubęs švelnus užmaršties šydas.
Mykolas užmerkė akis ir nusišypsojo.
Paskutinis rytojus
Po kelių dienų kaimynai jį rado ten pat – sėdintį ant verandos, tą pačią ramybės kupiną šypseną veide. Jo akys buvo užmerktos, rankose jis laikė seną, nudėvėtą šuns antkaklį.
Jis išėjo taip, kaip gyveno – laukiantis, tikintis.
Bet galbūt, kažkur kitur, toje vietoje, kur nėra nei šalčio, nei laukimo, jis pagaliau rado savo draugą. Galbūt Bastis vėl bėgo jam pasitikti, uodega vizgindamas, su ta pačia neišmatuojama meile akyse.
Ir galbūt, kažkur kitame pasaulyje, jų istorija vėl prasidėjo iš naujo – ten, kur niekas nebepasiklysta, kur ištikimybė nebeturi ribų, o senas draugas visada laukia prie slenksčio.
