Kiekvieną kartą, kai įeidavau į kambarį, Lina greitai padėdavo telefoną į šalį. Kartais tai atrodydavo neatsargu, bet dažniau – tarsi pagavau ją darant ką nors, ką ji norėjo paslėpti.
Negalėjau nepastebėti, kaip greitai ji uždarydavo programas arba padėdavo telefoną ekraną nuleidusi žemyn. Tai kartodavosi per dažnai, kad būtų atsitiktinumas. Iš pradžių bandžiau tai ignoruoti, bet laikui bėgant mano įtarimai augo.
Pradėjau pastebėti keistus dalykus. Pavyzdžiui, Lina vonioje praleisdavo daugiau laiko nei įprastai, o girdėdavau tik tylų klavišų spaudinėjimą, net jei vanduo nebūdavo įjungtas. Arba ji staiga išeidavo į kitą kambarį, pasiteisindama „darbu“ arba sakydama, kad turi „atsakyti draugei“.
Tokie pasiteisinimai skambėjo neįtikinamai, ir man darėsi vis sunkiau suvaldyti emocijas, ypač kai tokių situacijų daugėjo. Mintyse vyko tikras karas.
Man galvoje sukosi viena mintis: o jei ji rašo kokiam vyrui? Gal ji ką nors susirado? Bet juk aš visada buvau toks rūpestingas, toks dėmesingas.
Po kelių valandų vidinės kovos priėmiau sprendimą. Turėjau sužinoti tiesą. Jei ji tikrai kažką slepia, turiu tai išsiaiškinti dabar. Atsargiai atsikėliau iš lovos ir paėmiau jos telefoną. Ekranas vos švytėjo pažįstamu fonu. Telefonas buvo užrakintas, bet žinojau jos slaptažodį.
Mano ranka drebėjo, kai įvedinėjau kombinaciją. Širdis daužėsi taip stipriai, jog atrodė, kad jos garsas užpildo kambario tylą. Lėtai atidariau žinučių programėlę, tikėdamasis išvysti kažką baisaus.
Tačiau vietoj romantiškų pokalbių ar paslaptingų dialogų pamačiau pokalbį su žmogumi, kurio vardas man nieko nesakė. Žinutės buvo keistos: jos buvo apie mūsų santykius su Lina, jos jausmus, jos nerimą.
Kiekviena perskaityta eilutė po truputį pakeitė mano baimę į nuostabą. Žinutėse buvo kalbama apie mūsų neseniai vykusius ginčus, jos bandymus užmegzti ryšį, jos baimes ir abejones. Ji rašė, kaip nori, kad viskas pagerėtų. Kitas žmogus teikė jai patarimus, ją palaikė. Patikrinęs šį asmenį per specialias programas, supratau, kad Lina susirašinėjo su psichologu.
Uždariau telefoną ir padėjau jį į vietą. Viduje siautė emocijų audra. Viena vertus, pajutau palengvėjimą: jokios išdavystės nebuvo, ji tiesiog ieškojo pagalbos ir paramos.
Kita vertus, jaučiausi siaubingai, nes pažeidžiau jos privatumą. Niekada anksčiau to nedariau. Ar tai galima laikyti išdavyste? Juk perskaičiau jos asmenines mintis, didžiausias paslaptis. O gal tai tik mano nerimo apie mūsų santykius rezultatas?
Lina trumpam atsibudo, pažiūrėjo į mane mieguistomis akimis ir paklausė, ar viskas gerai. Linktelėjau ir pabandžiau nusišypsoti.
Ji vėl apsivertė ant šono ir užmigo, o aš likau sėdėti tamsoje, suvokdamas, kaip nedorai pasielgiau. Pažeidžiau jos pasitikėjimą, net jei ji apie tai nežinojo. Tačiau dabar, žinodamas tiesą, jaučiausi lengviau.
Supratau, kad ji neslėpė telefono dėl kažko blogo. Ji tiesiog stengėsi spręsti mūsų santykių problemas ir ieškojo būdų, kaip padaryti mus laimingesnius.
Kitą dieną buvau dėmesingesnis žmonai: stengiausi būti švelnesnis, rūpestingesnis ir daugiau nebeklausinėjau, su kuo ji bendrauja. Norėjau parodyti jai, kad ją vertinu kaip žmoną ir draugę. Tačiau širdyje vis dar liko nemalonus jausmas dėl to, ką padariau.
Nusprendžiau, kad daugiau niekada to nebekartosiu. Geriau kentėti nežinioje, nei sugriauti mylimo žmogaus pasitikėjimą.
