Vieną kartą paskambino į Vaivos butą. Kai ji atidarė duris, ji pabalo. Ji norėjo tuoj pat uždaryti duris, bet moteris iš kitos pusės pasistatė koją po durų.
Vaiva paskambino mamai, kad greitai jie su šeima grįš namo. Penkiolika metų dukra nebuvo namuose. Baigusi mokyklą mergina norėjo mokytis teisės. Tėvai buvo prieš. Žinoma, tai geras profesijos, bet jie norėjo matyti savo vienintelę dukrą gydytoja ar mokytoja. Dėl šios priežasties kilo didelė šeimos ginčas, po kurio Vaiva surinko savo daiktus, pasakė tėvams, kad jie jos nesupranta, todėl ji išeina nuo jų visam laikui. Ji gyvens taip, kaip laiko reikalinga.
Ilgai jie nekalbėjo, penkerius metus. Pirmoji paskambino Vaiva. Pasakė, kad jai viskas gerai. Ryšys nustojo nutrūkti. Tačiau mergina niekada nebuvo grįžusi namo. Nenustatė, kad ištekėjo. Ji pateikė faktą: ji turi vyrą ir dvi dukrytės, sūnų ir dukrą.
Galų gale jie atvyko. Senelė negalėjo pasidžiaugti anūkais. Tai jos kraujo ryšiai. Tokie pat šviesiaplaukiai kaip Vaiva. Vyras padeda žmonai visur. Ona Petrauskienė tiesiog šypsojosi. Koks laimė matyti dukters šeimą. Išsakė, kad kol neatidarys savo buto, gyvens pas juos. Mama buvo tik patenkinta. Nebuvo mačiusi anūkų mažais, dabar reikia atgauti prarastą laiką.
Beveik metus gyveno kartu su tėvais. Ona Petrauskienė tik džiaugėsi, kad vaikai užsibuvę pas juos. Galiausiai rado jiems tinkamą butą. Kol atliko remontą, pirko baldus, praėjo dar trys mėnesiai. Persikėlė į naują gyvenamąją vietą. Onai Petrauskienei staiga tapo tylu namuose. Neišgirsta vaikų šnabždesio, nebesako savo istorijų Viliui, kuriuos klausė visą šeimą. Todėl pirmą laiką senelė kiekvieną dieną lankydavo anūkus.
Vieną kartą paskambino į Vaivos butą. Kai ji atidarė duris, ji pabalo. Ji norėjo tuoj pat uždaryti duris, bet moteris iš kitos pusės pasistatė koją po durų. Prasčiurkšlavo, patekėk. Ona Petrauskienė pažvelgė į triukšmą.
Ten stovėjo moteris neapibrėžtame amžiuje. Pirmiausia, kas įkrito į akis, kaip moteris panaši į Vaivos vaikus. Vienas veidas.
Vaiva paskambino vyrui, kalbėjo sujaudinta ir prašė grįžti namo kuo greičiau. Moterį įvedė į virtuvę. Paklausė, kaip ji juos rado. Vilija, taip ją vadino, pasakė, kad šiais laikais tai nėra sunku. Tada pareikalavo pamatyti vaikus. Ona Petrauskienė norėjo paklausti kažko, bet Vaiva įspėjamai pagyvino galvą. Netrukus atėjo Vilius. Jie trys užsidarė virtuvėje, Ona Petrauskienė paprašė, kad vaikus paėmė į kambarį, kai juos pasitiks iš mokyklos.
Ką jie kalbėjo, nežinoma, bet po dviejų valandų, durys atidarėsi. Vilija ėjo link išėjimo, apžvelgdamasi. Vaikų nepamatė. Girdėt, kad linksminasi bute, tik durys ten uždarytos. Kuomet Ona Petrauskienė ruošėsi namo, paprašė Vaivos, kad ją lydėtų. Išėjo į gatvę, mama užpuolė dukrą klausimais. Kas šiandien nutiko?
Vaiva pasakojo, kad prieš aštuonerius metus ji sutiko Vilių. Žodis į žodį pradėjo pokalbį, susitarė dėl pasimatymo. Pirmame susitikime vyras pasakojo Vaivai apie save. Tuo metu jis buvo išsiskyręs. Turėjo dvi dukrytes, gyvenančias su juo. Samdė auklę, nes jis dirba, o vaikai dar maži. Tuo metu Saulei buvo trys su puse, o Miglei šeši mėnesiai. Žmona išėjo gulti po mėnesio po Miglės gimimo. O po kurio laiko Vilius grįžo vakare namo iš darbo, vaikai verkė, žmonos nebuvo. Rado lapelį virtuvėje, kuriame atsisakė vaikų.
Mes nesusitikinėjome ilgai, pasakojo Vaiva. Kuomet pamatė tuos mažus vaikus, suprato, kad jų nepaliks. Todėl persikėlė čia, niekas nežino, kad ji jiems nėra tikra mama. Mama, ar mane smerki? Ona Petrauskienė išdžiūgino ašaras, ne dukrelė, aš tave didžiuojuosi, tu geriausia mama.
